Virginijus DOVIDAVIČIUS


2004-04-24
Darius SĖLENIS
Virginijus DOVIDAVIČIUS

Jo gyvenimas intensyvus. Paskyręs laiką pašnekesiui savo namuose Kaune ankstyvą rytą ir skaičiuodamas brangias interviu skirtas minutes jis jau buvo pasirengęs kelionei į Vilnių: patogiai įsitaisęs sėdėjo fotelyje, greta kabėjo švarkas, stovėjo būtiniausių daiktų prikrautas kelioninis krepšys. O jau kitą dieną jis skrido į Kazanę. Ir taip - keliolika metų.

“Man patinka toks gyvenimas ir savo darbui esu dėkingas už daugelį nuostabių dalykų”, - teigė pastaruoju metu į Vilniaus “Lietuvos ryto” komandos nemalonę patekęs vienintelis mūsų šaliai Atėnų olimpinėse žaidynėse atstovausiantis vienas pajėgiausių FIBA kategorijos krepšinio arbitrų kaunietis Virginijus DOVIDAVIČIUS

- Aš atsipalaidavęs, - šyptelėjo Virginijus. - Jau praėjo laikas, kai kartais būdavau susikaustęs.

- Tau šiemet sukako 40 metų? - arbitras leido kreiptis familiariai - “tu”.

- Sausio 13-ąją, - pritariamai linkteli galvą. - Jaučiuosi puikiai: nuo 35 iki 47 metų - geriausias krepšinio arbitrų amžius.

- Tačiau ne visi vyrai džiaugiasi įkopę į penktąją dešimtį.

- Tai pats geriausias ir vyro amžius: sukaupta pinigų, dar nebloga fizinė kondicija, didelė patirtis. Bėda, kad amžius jau nenumaldomai didės. Bet Ožiaragio, o esu gimęs po šiuo ženklu, horoskope pažymėta, kad antroji gyvenimo pusė būna lengvesnė. Manau, kad netrukus pradėsiu antrąją savo gyvenimo dalį.

- Tikiesi sulaukti 80 metų? Juk gyveni dideliu tempu.

- (Atsidūsta)... Tikiuosi, nors daug kas priklauso nuo Dievo. Tačiau gera sportinė forma padeda ilgiau išsaugoti sveikatą.

- Visuomet labai intensyviai rengiesi krepšinio sezonui ir didelį dėmesį skiri fiziniam pasirengimui.

 - Šiame biznyje esu nuo 1982 metų. Arbitrams būtina sprogstamoji jėga, be to, ši profesija reikalauja patirties, kuri kaupiama ir analizuojama iki 35 metų.

- Biznyje?

- Šį terminą naudoja FIBA vadai. Ne paslaptis, kad tai ir nemenki pinigai. Kam reikalingi teisėjai? Tam, kad būtų galima išvengti didelių klaidų ten, kur kažkas kažką lemia: Europos turnyrai, čempionatai, Olimpinės žaidynės.

- Tačiau kartais teisėjai nulemia...

 - Kartais taip atrodo. Prisiminkime Europos krepšinio čempionato finalą Atėnuose, kai Lietuva žaidė su Jugoslavija. Daug kas smerkė neva mūsų nenaudai teisėjavusį amerikiečių arbitrą. Arbitrams išleistoje vaizdo kasetėje apie taisyklių traktavimą yra ir šių rungtynių epizodai, kur matosi, kad amerikietis daug kur buvo teisus. Vėliau ir Saulius Štombergas pripažino, kad teisėjas ginčytinoje situacijoje neklydo.

- Savo gildijos atstovų klaidų Dovidavičius, žinoma, nepripažins.

- Ne, kodėl? Amerikoje vykusiame pasaulio čempionate per Serbijos ir Argentinos rungtynes paskutinėmis akimirkomis arbitras du kartus grubiai suklydo serbų naudai. Pirmu atveju, nes jis buvo toli, arbitrą dar galiu pateisinti, tačiau antruoju epizodu, kai metimo metu, kalbant ledo ritulio terminais, argentiniečių žaidėjas buvo tiesiog “nuneštas”, o teisėjo švilpukas tylėjo...- tarsi neturėdamas kuo jį pateisinti mosteli ranka.

- Apie LKL nenori kalbėti?

 - Faktais paremto didelio triukšmo nebuvo.

- O praėjusį sezoną vienerių rungtynių pabaigoje keli vilniečio Jasevičiaus sprendimai “Ryto” komandos naudai, kai “Žalgiris” pralaimėjo šeimininkams?

- Sunku pasakyti, kas atsitiko, nes jo pozicija buvo patogi. Tačiau tai - jaunas ir labai perspektyvus teisėjas. Nemanau, kad tokio amžiaus aš, Brazauskas, Pilypauskas buvome pasiekę tokį lygį. Bet jaunystė arbitrui nėra privalumas. Žinau 19 metų vaikiną iš Rusijos, turintį tarptautinę kategoriją. Kam jis teisėjaus? Geriausiu atveju - jauniams, nes kai žaidėjai už arbitrą vyresni 10-15 metų, jis neturėdamas gyvenimiškos patirties bus vertinamas skeptiškai. Per ankstyva patirtis taip pat nėra gerai: arbitras nusibos komandoms, jam - krepšinis ir jis bus priverstas anksti baigti karjerą. Šis darbas labai išsunkia, čia reikia stimulo. Artėja Olimpinės žaidynės, kurios man suteikia didelį stimulą, nors jose arbitrai pinigų neuždirba.

- Olimpinės žaidynės - Tavo svajonių viršūnė?

- Tai svarbus įvertinimas, nes FIBA teisėjams - tai aukščiausio rango turnyras.

- Nesigaili nepasitraukęs į ULEB?

 - FIBA “miegojo” 20 metų. ULEB pasinaudojo palankia akimirka ir į savo pusę patraukė pagrindinius klubus. Pirmą sezoną ULEB pasiūlė labai pelningą kontraktą, tačiau pasakiau “ne”, ir nesigailiu. Dabar FIBA dirba daug moderniai mąstančių protingų žmonių.

- Žmonės yra smalsūs. Patenkink šį poreikį: kiek Tau siūlė pinigų už metinį kontraktą?

- Pati didžiausia metinė suma buvo apie 40, man siūlė apie 30 tūkstančių dolerių. Daugiausiai už vienerias rungtynes esu gavęs 500 eurų.

- O komerciniuose turnyruose Libane, Malaizijoje?

- Libane vyko šalies čempionatas, Malaizijoje - analogiškas Eurolygai Azijos krepšinio klubų turnyras.

Ten pasitaikė įdomių situacijų. Kartą Libane žaidė krikščionių ir musulmonų komandos. Teisėjavome su Brazausku. Kai buvo akivaizdu, kad musulmoniškoje miesto dalyje vykusiose varžybose šeimininkų komanda pralaimės, į aikštę pradėjo skrieti kėdės, žibintai, įvairūs daiktai. Salėje kaukė apie 3000 įniršusių libaniečių. Iš varžybų išvažiavome šarvuotoje karinėje mašinoje: vieną teisėją saugodavo 24 “simpsonais” ginkluoti kareiviai!

Libane įvyko dar vienas nutikimas: likus žaisti 9 minutes, į aikštę su nuotrauka rankose įbėgo sirgalius ir kažką šaukdamas krito ant kelių, kažką aiškino teisėjams. Pradėjo verkti žmonės vienoje, antroje tribūnoje. Paaiškėjo, kad tai buvo tik ką mirusio Sirijos prezidento nuotrauka. Libaniečiai su sirais palaikė labai draugiškus santykius, ir rungtynės iškart buvo nutrauktos. 10 dienų gyvenome Libane, kur tuomet neveikė restoranai, neskambėjo muzika, ir laukėme, kol galėsime teisėjauti likusias 9 minutes.

- Kada nors buvo dar baisiau?

- Kartą namie po pratęsimo Belgrado “Partizanui” pralaimėjus “Barselonai”, mane iškart apsupo apsauga ir jutau, kad iš salės “išskridau” kojomis nesiekdamas žemės.

- Gal pakalbėkime ir apie neoficialų uždarbį. Kokį didžiausią kyšį gavo Virginijus Dovidavičius?

- Viskas priklauso nuo sistemos. Jei aukščiausi vadovai toleruoja kyšių sistemą, tuomet labai sunku kovoti. Teisėjavau ir TSRS laikais. Buvo situacijų, kai pažadėdavau, bet nepadarydavau. Pamenu, kai vienas treneris į švarko kišenę man įkišo 20 rublių, ir dingo. Atvykstantiems į Lietuvą arbitrams įteikdavo “Šilelius”, Rusijoje - ikrą. Tūkstantines ar milijonines sumas gali duoti ten, kur tai to verta. LKL tai daryti neverta, nes čia nedideli pinigai.

- Gal kelis tūkstančius “atrastume”.

- Tai maža suma. O aš abejoju, ar LKL prizas vertas kelių šimtų tūkstančių.

- Pamenu, kai keleriems metams buvo diskvalifikuota Kijevo “Dinamo” futbolo komanda, arbitrui įteikusi kailinius. Tuomet graikai pasijuokė, kad reikia mokytis iš jų, kaip įteikti kyšį.

- Galbūt tai ir teisybė: graikai moka elgtis su teisėjais, o po to kai kurie graikų komandoms simpatizuoja.

- Moka elgtis? Dovanėlės, merginos...

- Su moterimis labai griežtai: norėdamas pasiimti žmoną į kelionę privalau gauti FIBA leidimą... O dėl Kijevo “Dinamo” mes nežinome tikros situacijos: gal kas nors specialiai norėjo susidoroti? Šiais laikais vyksta įvairių dalykų.

- “Atsitiktinė” pažintis su žavia mergina viešbutyje, o iš tikrųjų... Berods vienas iš FIBA bosų Milošas Kotleba, kartą pamatęs viešbutyje daug žavių merginų, teisėjams pasakė: “Vyrai - teks pakentėti, dabar darbas”.

- Mėgstame pajuokauti. Gyvename keturių-penkių žvaigždučių viešbučiuose. Atskrendame - vakarienė su komisaru, o kitą dieną - varžybos. Pamenu, kai kartą vėlai atskridau į Graikiją, pamačiau vestibiulyje gražių merginų, o vadybininkas juokdamasis sako: “Neapsirik, čia - transvestitai”.

- Tačiau lenkas Zychas pateko į skandalingą istoriją, kai berods išsirengęs šoko ant stalo ir linksminosi su pusnuogėmis merginomis.

- Jį diskvalifikavo. Kalbėjau su juo. Sakė, kad jį “pakišo”, staiga už nugaros atsistojo merginos, kurios mojavo laimėjusios komandos šalikais.

Esu sveikos orientacijos ir atkreipiu dėmesį į dailią moterį. Pamenu, kai kartą teisėjavau Maskvos “Dinamo” moterų komandai, kai kurios žaidėjos buvo labai žavios. Tuomet arbitrams reikėdavo kamuolį perduoti krepšininkams į rankas. Atsimenu, vienai dinamietei duodant kamuolį į rankas, ji čiupo ne už kamuolio, o už mano rankų. Suspaudė rankas, šypsojosi ir kelias sekundėms nepaleido, - arbitras rankų gestais demonstruoja pasakojamą situaciją.

Tačiau manęs pašaliniai dalykai nedomina. Į Lenkijoje vykusį moterų čempionatą važiavau turėdamas vieną tikslą: teisėjauti finale. Tiesa, vien geros formos neužtenka, yra daug niuansų, pavyzdžiui, kad tavo šalies komanda nežaistų finale.

- Jei galėtum pasirinkti Atėnų olimpinių žaidynių finalą: Lietuva ar Virginijus Dovidavičius?

- Tikiuosi, kad tai bus ne paskutinė mano Olimpiada, tad finalą “atiduosiu” lietuviams, - šypsosi. - Be to, būtų labai malonu grįžti su olimpiniais čempionais.

- Negalvok, kad nepaklausiu apie Tavo karą su “Lietuvos rytu”.

- Kai mama nuolat barą vaiką, jis tam pasidaro abejingas. Iš pradžių šiek tiek išgyvenau, tačiau dabar tai daugiau nervina kitus, ne mane. Jei LKL vadovybė pasakys neteisėjauti - nedirbsiu, tačiau tai nereikš, kad esu eliminuotas kaip profesionalas. Tačiau manau, kad LKL bus principinga. Pasaulyje tokių analogų dar nebuvo, kai, nepateikusi protesto, faktų, filmuotos medžiagos, komanda teigia, jog arbitras negali teisėjauti finalams ir bando paveikti lygos sprendimą.

- Tavo frazė apie dienraščio banditizmą tapo skrajojanti.

- LKL vadovybė sulaukia didelio spaudimo ir, deja, karui nebuvo pasirengusi. Reikia dar daug metų, kad tokių dalykų mūsų šalyje nebūtų.

- Po “Žalgirio” - “Lietuvos ryto” rungtynių Tave užpuolė chuliganai. Ar tai buvo vilniečių kerštas?

- Nežinau, - gūžteli pečiais. - Tuomet pavogė mano krepšį. Įžeidinėjimus vilniečių arenoje girdžiu, tačiau dabar esu užsigrūdinęs. Niekada treneriui neduodu techninės pražangos už nieką. Jei jis tris kartus manęs paklaus, už ką skyriau tris sekundes, ketvirtą kartą jį nuraminsiu.

- Paskutinėse LKL reguliaraus sezono rungtynėse “Žalgiris” vilniečius sutriuškino apie 20 taškų skirtumu, tačiau vėl kliuvo Tau, nes neva nulėmei rungtynių eigą.

- Akivaizdu, kad buvo specialiai verdama košė. Tai - toli siekiantys ketinimai. Juk naivu tikėti, kad tiek daug žmonių kovoja tik su Dovidavičium.

- “Lietuvos ryto” vadovybė prieš porą dienų atsiėmė prieš Tave pateiktą protestą. Dabar - taika?

- Paliaubos. Kaip ir kare, visi laukia, kas paleis pirmąjį šūvį.

- Tu nesirengi šauti?

- Ne, ne, - šypsosi. - Be to, tuoj pat išskrendu į Kazanę.

- Esi pikta menantis?

- Situacijos - skirtingos. Įsikarščiavęs “Topo centro” treneris Obelevičius mane pastūmė, tačiau dabar pasisveikiname ir normaliai bendraujame. Suprantu jį, nes tuomet jam buvo sunku.

- Įdomu, kada paskutinį kartą mušeisi?

- Mokykloje buvau didelis muštukas. Lankiau karatė, tačiau susižavėjau boksu. Esu dešiniarankis, bet bokse mano smogiamoji ranka buvo kairė. Pamenu, kai dešimtoje klasėje, atėjus lankyti bokso, treneris paklausė: o kur tu buvai anksčiau? Bijojau prisipažinti, kad vis dar lankau krepšinį, nes tai buvo ta pati “Žalgirio” draugija. Sumelavau ir pasakiau, kad dainuoju chore. Kai per bokso treniruotes žaidėme krepšinį be taisyklių, nustebęs treneris paklausė: tu tikrai tik chore dainuoji?

- Beje, lankydamas krepšinį Tu žaidei centro pozicijoje?

- Taip, - šypteli. - Tai buvo septintoje klasėje, nes tuomet buvau aukštas - 180 centimetrų ūgio.

- O dabar?

- 180 centimetrų, - nusijuokia. - Matyt, šoktelėjau, kojos iškrypo ir daugiau neaugau.

- Kokie didieji Tavo malonumai? Golfas?

- Golfo reikalais keliavau į JAV: galvojau Kaune įrengti golfo aikštyną. Atsivežiau prestižinio golfo klubo akcininką bei buvusį Švedijos ledo ritulio rinktinės žaidėją Tumbą Juhansoną. Nepavyko. Pamenu, gavau oficialų raštą, kad Lietuvoje nerekomenduojama propaguoti golfo, nes mūsų šalyje negaminamas golfo inventorius.

- Mėgsti kontrastus: krepšinis, golfas, motociklai.

- Teisingiausia apie mane būtų galima pasakyti, kad gyvenu čia ir dabar. Baigiau Miškininkystės fakultetą Žemės ūkio akademijoje, tačiau miškininko darbas man būtų pernelyg ramus.

- Žmona buvo šokiruota, sužinojusi, kiek sumokėjai už savo japonišką motociklą “Yamaha Wild Star”, kuriuo esi atvykęs į krepšinio varžybas?

- (Šypteli)... Kartą buvau atvažiavęs motociklu teisėjauti varžyboms. Anksčiau buvo geriau, nes žmona neįsivaizdavo, kiek kainuoja geras motociklas. Tačiau kai užsiminiau, jog būtinai noriu savo motociklą pakeisti į “paprastesnį” - “Harley Davidson”, reagavo... - juokiasi. - “Tu man akių nedumk!”

- Pasakei, kad motociklas kainavo 7000 dolerių, tačiau nutylėjai, kad dar tiek pat kainavo aksesuarai ir patobulinimai?

- Mes taip pat nežinome daug moterų paslapčių, - kaltai šypteli. - Tačiau esu pliurpalas ir anksčiau ar vėliau prasikalbu.

- Prie alaus? Buvo taip, kad Virgis pats išvažiuoja į žvejybą, bet atgal jį tenka jau parvežti...

- Žvejoju retai, atsilieku nuo savo kolegos Zakio. Tačiau tokių atvejų pasitaikė - nesiginsiu. Niekada nieko nesigailėjau. Džiaugiuosi, kad šis arbitro darbas suteikė galimybę pamatyti nuostabių pasaulio vietų, gyventi puikiuose viešbučiuose, pavyzdžiui, Sicilijoje ant aukšto kalno virš jūros, ir stebėti, kaip gaudomos kardžuvės, o po to jomis mėgautis.

Pamenu, kai besirengdamas FIBA kursams vasario mėnesį bėgiojau Šančiuose: lyja, sninga, šalta, žvarbus vėjas. Tuomet pagalvojau: kur aš bėgu? Džiaugiuosi, kad radau savyje valios. Darbas duoda savo vaisius.

- Tačiau kai po darbo atsipalaiduoji, Tau - jūra iki kelių?

- Krepšininkas Rodmenas pasakė, kad norint sugrįžti prie starto, reikia nuleisti garą.

- Jis nesikuklindavo demonstruotis, pavyzdžiui, su dviem blondinėm. Tau taip pat patinka blondinės?

- Taip, - šypteli. - Mano žmona blondinė, - sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

- Esi paskaičiavęs, kiek jau “suvalgei” švilpukų? Arba surinkęs oficialiai arbitrams įteikti leistinų dovanų: kaklaraiščių ir laikrodžių?

- Arbitrai per sezoną “suvalgo” po vieną švilpuką. Kaklaraiščių turiu labai daug, laikrodžių mažiau, tačiau turiu kelis įdomius, kuriuos dovanojo FIBA, keli žinomi klubai ir garsiausio JAE šeicho sūnus.

- Žinau, kaip ir daugelis sportininkų, turi savo talismanų.

- Vieną pavogė. Kartą Kroatijoje padavėja padovanojo kare žuvusio jos draugo kryželį, kuris man nešė sėkmę ir visada jį laikydavau krepšyje. Dabar laimę neša raktas, kurį visą laiką, užrakinęs rūbinę, įsidedu į kišenę.

- Tau negali atsitikti kaip vienam Brazilijos arbitrui, kuris, norėdamas per rungtynes žaidėjui parodyti geltoną kortelę, iš kišenės ištraukė... moteriškas kelnaites?

- (Juokiasi)... Niekada, nes krepšinyje nėra geltonų kortelių, o iš kišenių niekada nieko nereikia traukti.