Mažiau kaip du mėnesiai liko, kai Lietuva taps visateise Europos Sąjungos nare, o abejonių ir nerimo - vis dar apstu

Jau prieš referendumą dėl stojimo į ES aiškiai išsiskyrė nuomonė asmenų, kurie pasisakė ne apskritai prieš stojimą į ES, nes negalime užsidaryti ir atsiriboti nuo Europos mokslo pasiekimų, pažangių gamybos technologijų įdiegimo, kokybės ir standartizacijos reikalavimų vykdymo, ir tų, kurie buvo prieš arba abejojo dėl kai kurių ES reikalavimų, neatitinkančių dalies šalies gyventojų interesų. Paanalizuokime, kaip šios abejonės pildosi, ar verta buvo dėl jų nerimauti.

Kad jau pabrango ir toliau brangs rūkalai, automobilių kuras, elektra, atskiros maisto prekės, tikrai ne paslaptis. Tikrai pabrangs privalomasis transporto draudimas, dėl taikomo PVM padidės laidojimo reikmenys ir paslaugos, reikės mokėti už perteklinį cukrų. Niekas net nebando slėpti (ne taip, kaip prieš referendumą), kad brangs importuojamos prekės iš trečiųjų (ne ES) šalių.

Ypač skaudus šalies gyventojams bus butų šildymo PVM mokesčio didinimas nuo 9 proc. iki 18 proc. Skolos už šildymo paslaugas jau dabar siekia šimtus milijonų litų, o Kaune oficialiai paskelbta, kad energetikams įsiskolinta apie 30 mln. Lt. Manau, mūsų Vyriausybė nedidintų šildymo mokesčio, jeigu ne Briuselio reikalavimai. Apie kokį Lietuvos valdžios savarankiškumą galime kalbėti, jeigu ji aklai paklūsta ES reikalavimams ir nesugeba apginti vienos labiausiai jau nuskurdusios visuomenės dalies. Juk tos šimtamilijoninės skolos susidarė ne iš gero gyvenimo, o netrukus šildymo tarifai bus dar didesni. Prieš referendumą viename interviu Seimo Pirmininkas A.Paulauskas, paklaustas, ar kils kainos Lietuvai tapus ES nare, gana optimistiškai atsakė: “Ryškaus kainų šuolio tikrai nebus. Kainos gali augti labai proporcingai, pamažu. Jeigu pakils kai kurių prekių kainos, tai bus daroma derinant su atlyginimais ir mūsų pajamų lygiu”.

Tuo tarpu finansų ministrė D. Grybauskaitė praėjusį lapkritį Panevėžyje vykusiame susitikime su verslininkais buvo atviresnė : “Pirmieji dveji treji metai - tai didelio nusivylimo metai, kai suvoki, kad niekas už mus nieko nepadarys. Viskas priklauso nuo mūsų pačių”. Dviejų atsakingų Lietuvos pareigūnų nuomonės gana skirtingos. Gal dėl to, kad viena pareikšta prieš referendumą, kita - jau po jo.

Neseniai spaudoje buvo paskelbta, kad Lietuvos muitinės pernai valstybės iždą papildė 3,4 mlrd. litų. Įstojus į ES, su Latvija ir Lenkija muitinių neliks, o iš pasienio su Rusija ir Baltarusija muitai plauks į ES centralizuotus fondus. Lietuva per keletą metų sąlyginai praras apie 9,2 mlrd. litų. O kur dar narystės ES mokestis apie 1,9 mlrd. litų. Iš viso patirsime apie 11,1 mlrd. Lt sąlyginio nuostolio.

Ką konkrečiai būtų galima pasiūlyti susidarius padėčiai? Maždaug prieš 1,5 metų buvo paskelbta, kad Krašto apsaugos ministerija už 42 mln. litų įsigijo pačią moderniausią Europoje prieštankinę technologiją, už 100 mln. Lt buvo nupirkta kovinių raketų. Visa tai padaryta iš biudžete numatytų 2 proc. BVP lėšų, skirtų Krašto apsaugos ministerijai. Į galvą lenda mintis, ar ministerija jau neturi kur dėti lėšų, jeigu perka strateginę ginkluotę? Juk, įstojus į NATO, tiek šios ginkluotės įsigijimas, tiek jos valdymas tikriausiai bus centralizuotas. Mūsų šalies vadovybė, gavusi pagrindinių politinių partijų palaikymą, kaip velnias kryžiaus bijo sumažinti tą 2 proc. barjerą. Tuo tarpu po 2002 m. vasario liūčių Čekija, būdama jau NATO nare, vienašališkai nutraukė sutartį dėl 20 modernių naikintuvų pirkimo ir sutaupė kelis šimtus milijonų dolerių nuo gaivalinės nelaimės nukentėjusiems asmenims paremti.

Šiomis savaitėmis paaiškėjo, kad naujosioms ES šalims ne taip paprasta bus įsilieti į ES valstybių darbo rinką. O juk tai buvo vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių stojimo į ES referendumo pergalę ne tik Lietuvoje, bet ir likusiose šalyse kandidatėse. Dabar naujų ES šalių piliečiams galimybės pasinaudoti Vakarų Europos rinka yra suvaržytos arba išvis negalios, nes iš senųjų narių tik vos pora neribos naujai atvykstančių įsidarbinti asmenų skaičiaus, tačiau ir jos paskelbė, kad socialinių garantijų kol kas nebus. Nori ar nenori, iškyla sunkiai suprantamų klausimų, kai, esant vienoje Europos Sąjungoje, vienoms šalims (senbuvėms) leidžiama savo šalyse priimti joms norimus sprendimus, kurie prieštarauja bendrai ES politikai ir skaudžiai paliečia naujas ES nares dėl laisvo darbo jėgos judėjimo apribojimo, tuo tarpu Lietuva negali nedidinti net PVM mokesčio už šildymo paslaugas. Dėl darbo jėgos judėjimo apribojimo jau oficialiai pasisakė Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos atstovai, manau, kad Lietuva irgi neliks abejinga. Geriausia būtų, jeigu visų 10 naujųjų ES narių vadovai bendru pareiškimu kreiptųsi į ES vadovybę dėl apribojimų darbo rinkoje ir anksčiau duotų pažadų netesėjimo.