Praėjusią savaitę vyko tarptautinė konferencija “Vaikų apsauga, įgyvendinant tarptautines vaiko globą ir įvaikinimą reglamentuojančias konvencijas”, kurią organizavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Įvaikinimo tarnyba.

Apie tarptautinį įvaikinimą, vaiko teisių užtikrinimą pasakoja Įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė.

- Kuo svarbi ši konferencija?

- Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad tokio lygio konferencija surengta Lietuvoje, pajutau didelį dėmesį vaikų klausimams ir geranorišką pagalbą Lietuvai iš užsienio kolegų. Konferencijos metu dalyvavę užsienio valstybių ekspertai ne kartą pabrėžė, kad per pastaruosius metu Lietuva padarė didelį šuolį įvaikinimo srityje. Šiuo metu mūsų šalis kaip geros praktikos pavyzdys yra rekomenduojama kitoms vaiko kilmės šalims. Džiugu, kad tarptautinio įvaikinimo procesas ir tendencijos Lietuvoje labai gerai vertinamos tarptautiniame kontekste. Aptarėme tarptautinius vaikų globos bei įvaikinimo aspektus, taip pat teisės aktus, reglamentuojančius tarptautinį vaikų įvaikinimą ir globą. Dabar, kai mūsų šalis tapo pilnateise Europos Sąjungos nare, atsivėrė ir naujos galimybės mūsų šalies piliečiams. Ne paslaptis, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, daugėja ne santuokoje gimstančių vaikučių, gausėja ištuokų ir pakartotinų vedybų, taip pat ir su kitų valstybių piliečiais. Pasitaiko atvejų, kai po ištuokos, vienam iš tėvų išvykus gyventi į užsienį, su kitu iš tėvų lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Šie vaikai turi teisę matyti ir bendrauti su abiem tėvais, gauti jų išlaikymą ar paveldėti turtą. Ši konferencija ypatinga tuo, kad, ko gero, pirmą kartą tiek daug dėmesio skyrėme tarpvalstybinio bendradarbiavimo tėvų pareigų vykdymo, vaiko globos bei matymosi su vaiku teisių užtikrinimo sritims.

- Kokios tarptautinės normos vaiko teisių apsaugos srityje galioje mūsų šalyje?

- Lietuva yra prisijungusi prie dviejų šioje srityje itin svarbių konvencijų: tai 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų bei 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. Norėčiau pabrėžti, kad pagrindinis kiekvienai šaliai, prisijungusiai prie Hagos konvencijos, taikomas principas - tai subsidiarumo principas, kuris reiškia, kad visos šalys pripažįsta nuostatą, jog vaikas turi augti savo biologinėje šeimoje. Jeigu tai nėra įmanoma, turi būti siekiama užtikrinti nuolatinę priežiūrą kitoje vaiko kilmės šalies šeimoje. Tik tuo atveju, jeigu vaiko kilmės šalyje nėra galimybės suteikti vaikui pastovią šeimą ir namus, turi būti svarstomas tarptautinio įvaikinimo klausimas.

- Kokio įvaikinimo tendencijos užsienyje ir Lietuvoje?

- Pastaruosius metus tarptautinio įvaikinimo skaičiai išlieka pastovūs, tačiau keičiasi įvaikinamų vaikų savybės. Vis daugiau įvaikinama vaikų su specialiais poreikiais. 2004 metais iš 103 įvaikintų vaikų net 62 vaikai turėjo specialių poreikių, t.y. buvo vyresni nei 7 metų amžiaus, 10 vaikų turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, daugiau nei 30 vaikų buvo įvaikinti kartu su savo broliais ir seserimis (didesnės nei 3 brolių/seserų grupės). Taigi palaipsniui orientuojamasi į vaikų su specialiais poreikiais įvaikinimą, o mažiems vaikučiams pavyksta surasti šeimas ir Lietuvoje. Per 2004 metus Lietuvos piliečiai įsivaikino 194 vaikučius, kai tuo tarpu 2003 metais buvo įvaikinta 117 vaikų.

Kaip manote, ką dar galima būtų padaryti, kad kuo daugiau vaikų būtų įvaikinama Lietuvoje?

Labai svarbus visuomenės požiūris. Todėl nuolatos stengiamės, kad visuomenė kuo daugiau žinotų apie įvaikinimo procesus, įtėviams keliamus reikalavimus, apie tai, kaip sekasi šeimoms, kurios įsivaikina vaikučius. Vis dažniau pavyksta prikalbinti įsivaikinusias šeimas pasidalyti savo gyvenimiška patirtimi. Kuo daugiau visuomenė žinos, tuo mažiau neatsakytų klausimų ir abejonių kils. Prie to prisideda ir tokie renginiai kaip įvykusi konferencija. Glaudžiai bendradarbiaujant su užsienio valstybių įvaikinimo institucijomis, įgaunama daugiau patirties ir žinių. Remiantis užsienio valstybių praktika, nuolatos stipriname įtėvių paruošimo įvaikinimui procesus. Noriu pasidžiaugti, kad vis dažniau lietuvių šeimos ryžtasi įsivaikinti ne tik mažus, poros mėnesių kūdikėlius, bet ir vyresnius vaikučius. Auga šeimų, kurios įvaikina net kelis vaikus iš karto, skaičius. Itin džiugu, kad po truputį mūsų šalyje auga skaičius tokių šeimų, kurios įsivaikina vaikučius, jau turėdamos savo vaikų. Ir pabaigai, noriu pacituoti man didelį įspūdį padariusią moterį Nobelio premijos laureatę Gabrielą Mistral: “Mes esame kalti dėl daugelio klaidų ir paklydimų, bet didžiausia mūsų nuodėmė yra apleisti vaikus, nustumti juos nuo gyvenimo šaltinio. Daugybė reikalų gali palaukti. Vaikas negali laukti. Būtent dabar formuojasi jo kaulai, kraujas, vystosi jausmai. Mes negalime vaikui atsakyti “Rytoj”. Jo vardas yra “Šiandien”.