Nacionalinio radijo ir televizijos išlikimo problemos visuomenėje labai skirtingai vertinamos

Pastaruoju metu kyla tam tikra isterija dėl nacionalinio transliuotojo “skriaudžiamų” komercinių stočių. Seimas jau keletą metų delsia įvesti abonentinį mokestį, nes tam priešinasi iš komercinių stočių atėję lobistai. Valdančiajai Seimo daugumai LRT ypač “negera” tampa prieš rinkimus.

“Sezoninis” klausimas

Tik prisiminkime, kaip rinkimų išvakarėse “skubos tvarka” iki šiol būdavo keičiami LRT generaliniai direktoriai, savaip dėliojami tarybos nariai. Po tokių reveransų nesunku būdavo pastebėti, kaip visuomeninis transliuotojas staiga prarasdavo savo statusą. “Savas” generalinis kaipmat “išfiltruodavo” valdžiai nepalankias laidas ir siužetus. Kai kurie žiūrovai teigia, kad už kritiką valdžia turėtų ne tik nepykti, bet ir padėkoti, nes apsaugo nuo sugedimo.

Iki rinkimų liko mažiau kaip du mėnesiai ir vėl įsismarkauja “tos pačios dainelės”. Apie LRT neefektyvų darbą, televizijų konkurenciją iškreipiantį finansavimą, laidų primityvumą ir panašiai. Tačiau šįsyk politikų pasirinktas rafinuotesnis kovos už teisę nevaržomai naudotis “valdišku” eteriu variantas - siūlymai uždrausti reklamą. Tačiau yra ne tik emocijų, bet ir faktų kalba.

Konkurencijos sūpuoklės

Nacionalinio transliuotojo kaltintojai pabrėžia, kad LRT pernelyg daug sunaudoja pinigų. Atseit, komerciniai kanalai apsieina su kur kas mažesniu žmonių ir pinigų skaičiumi. Šių metų LRT biudžetą sudaro 46 milijonai litų, iš kurių apie 15 milijonų “atriekiama” Lietuvos radijui. Apie 1,2 milijono tenka transliacijai vidutinių bangų siųstuvams apmokėti, nes ne visi priima signalus FM imtuvais. Dar 150 tūkstančių litų skiriama laidoms užsienio lietuviams. O kur dar valstybės įsipareigojimai transliuoti tautinėms ir religinėms bendrijoms.

Lietuvos televizijai lieka tik 28 milijonai litų. Sakau “tik”, nes, pavyzdžiui, komercinių LNK ir TV3 stočių metiniai biudžetai svyruoja nuo 35 iki 40 milijonų litų. Taip, ten dirba mažiau žmonių, vadinasi, geriau uždirba ir gali pavilioti “parengtus kadrus” iš LRT. Taip ir įvyksta. Be to, komerciniai kanalai kasdien “suka” vis tas pačias vadinamas muilo operas, kurioms išlaidos ir žmonių užimtumas - minimalus. Kai tuo tarpu LRT per savaitę sukuria apie 40 valandų autorinių laidų (TV3 - 14, o LNK - 16).

Lietuvos radijas turi sukaupęs apie 200000 magnetinių garso įrašų, kurie siekia net 1907 metus. Tai didelė valstybės kultūros paveldo dalis, kurią reikia išsaugoti - restauruoti, panaudoti brangias skaitmenizavimo bei archyvavimo technologijas. Dalis tam skirtų lėšų dabar eina iš reklamos. Apie 200 tūkstančių valandų tvarkytinų įrašų saugo ir nacionalinė televizija.

Skolose paskendęs visuomeninis transliuotojas jau keletą metų neskyrė lėšų fiziškai ir morališkai pasenusiai technikai atnaujinti. Modernesnę galima įsigyti iš reklamos arba biudžeto lėšų. Komercinės stotys šioje srityje gerokai aplenkusios. Uždraudus reklamą, LRT atsidurtų labai nelygioje komercinėje kovoje.

LRT pastaruoju metu prispaudė didesnė mokesčių našta, nes pagal naująjį PVM įstatymą negali atgauti dalies (apie 1,8 mln. Lt) pridėtinės vertės mokesčio. Todėl prekės ir paslaugos kainuos apie 13 procentų brangiau negu komerciniams transliuotojams, kurie šito gali išvengti.

Netekusi komercinių įplaukų, LRT taptų antraeiliu transliuotoju, negalinčiu nusipirkti įdomiausių sporto varžybų, koncertų, filmų, pramoginių laidų. Negalėdama priimti rėmėjų reklamos, LRT tuo pačiu prarastų galimybę transliuoti dalį kultūros laidų, kurios komercinėms stotims visai neįdomios.

Nežiūriu - nemokėsiu?

Mėgstame lygintis su užsieniu. Apie 3,5 mln. žmonių turinti Airija nacionaliniam transliuotojui kasmet skiria apie 10 kartų pinigų daugiau (866 mln.Lt) už mus, vos 1,3 milijono piliečių priskaičiuojanti Slovėnija - 434 mln. Lt, skaičiuojant mūsų pinigais. Gėda būtų lygintis su didžiosiomis valstybėmis, kurios iš biudžeto atseikėja milijardus (Vokietija - 20,7 mlrd. Lt).

Vis delsiama įvesti abonentinį mokestį, kurio Europoje neturi tik Ispanija. Jo priešininkai teigia, kad LRT nežiūri, tai kodėl turėtų mokėti? Kitas, atseit, gali pasižiūrėti nemokamai. Europos transliuotojų sąjungos Teisės departamento direktorius V.Rumphorstas sako tiesiai: “Žmonės turi žinoti, kad nėra nemokamos televizijos ar radijo. Pirkdami komercinėse televizijose reklamuojamas prekes, žiūrovai netiesiogiai sumoka ir už šių prekių reklamą”. Nėra kito pasirinkimo, nes nepasakysi, kad parduotų pigiau, nes... nežiūri to ar kito kanalo.

Sunkiai išlaiko kritiką samprotavimai, kad kai kuriems bus sunku mokėti. Visų pirma, socialinėmis problemomis turi rūpintis valstybė. Antra, dalis iš piliečių į biudžetą surinktų lėšų dabar eina LRT išlaikymui. Įvedus abonentinį mokestį, šie pinigai biudžete susitaupytų ir galėtų būti paskirti tiems patiems vargetoms sušelpti.