Tradicijos medžio vaisiai uždera balandį


2005-04-02
Rūta KANOPKAITĖ
Tradicijos medžio vaisiai uždera balandį

Kitą savaitę žiūrovus ir scenos menininkus į “Girstučio” rūmus jau 27 kartą sukvies festivalis “Lietuvos teatrų pavasaris”

Balandžio 6-22 dienomis vyksiančioje šventėje Kauno publika galės pamatyti trylika dramos spektaklių, pastatytų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Maskvos teatruose. Festivalio afišoje šiemet ypač daug garsių pastatymų, todėl jau dabar į kai kuriuos visi bilietai išparduoti. Baigiamąjį “Lietuvos teatrų pavasario” vakarą bus įteikti apdovanojimai geriausių spektaklių ir vaidmenų kūrėjams, kuriuos išrinks ir žiuri, ir publika.

Garsenybių darbai

“Džiaugiamės, kad šįkart gastrolės ar darbas užsienyje nesutrukdė į “Lietuvos teatrų pavasario” programą įtraukti garsiausių šalies režisierių - Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino, Jono Vaitkaus naujausius pastatymus. Pirmą kartą sulauksime ir svečių iš užsienio: mūsų scenoje viešės Rusijos nacionalinės teatro premijos “Auksinė kaukė” nominantas už geriausią spektaklį, režisieriaus darbą, vyro vaidmenį ir scenografiją - režisieriaus Kamos Ginko Maskvos jaunojo žiūrovo teatre pagal A.Čechovo kūrybą sukurtas spektaklis “Rotšildo smuikas”, - sakė šio festivalio organizatorė, “Girstučio” kultūrinės veiklos vadovė Dalia Nenėnienė.

Festivalį pradės geriausiu nacionaliniu spektakliu per šiemetinę “Auksinių scenos kryžių” įteikimo ceremoniją tituluotas Mariaus Ivaškevičiaus “Madagaskaras”. Ši Rimo Tumino pastatyta pjesė - apie ekstravagantišką prieškario mokslininką Kazį Pakštą, svajojusį Lietuvą iškelti į šiltus kraštus, jo garsius amžininkus ir dramatiškus istorijos įvykius.

Eimunto Nekrošiaus spektaklis Senojo Testamento motyvais “Giesmių giesmė” - vienas labiausiai laukiamų Kauno publikos. Jo premjera įvyko 2004-ųjų spalį Madrido teatro festivalyje, po to jis buvo rodytas Maskvoje, Romoje.

Nesenstanti klasika ir šiuolaikinės pjesės

“Madagaskaras” bus ne vienintelis “Girstučio” scenoje parodytas nacionalinės dramaturgijos veikalas. Garsiąją Sauliaus Šaltenio pjesę “Škac, mirtie, visados škac” į “Keistuolių” teatro sceną perkėlė Algis Latėnas, prieš ketvirtį amžiaus vaidinęs jos pagrindinį herojų Andrių kultiniame Jaunimo teatro spektaklyje.

Juozo Miltinio Panevėžio dramos teatras lieka ištikimas lietuvių literatūros klasikai - šįkart festivalio scenoje matysime Mariaus Katiliškio romano “Miškais ateina ruduo” inscenizaciją, pastatytą Ramučio Rimeikio.

Kauno teatrai festivalinius spektaklius vaidins savo aikštelėse - Dramos teatras - “Nusikaltimą ir bausmę”, Mažasis - “Tyrimą apie teisybę”, Kamerinis - “Trise valtimi (neskaitant šuns)”. Šokio gerbėjai galės pasidžiaugti jau nenauju, bet garsiu Andželikos Cholinos spektakliu “Moterų dainos”. Oskaro Koršunovo teatras atveža savo naujausią pastatymą - tik vasarį rampos šviesą išvydusią rusų autoriaus Jevgenijaus Griškoveco pjesę “Miestas”. Kitą šio režisieriaus spektaklį - “Šaltas vaikas” suvaidins Klaipėdos dramos teatras. Nacionalinis dramos teatras “Girstutyje” rodys Jono Vaitkaus pastatytą G.Flobero romano “Ponia Bovari” inscenizaciją. Muzikinę komediją “Strip man show - viskas apie vyrus”, režisuotą Paolo Landi (Italija), pristatys Valstybinis jaunimo teatras.

“Baigiamajam festivalio vakarui specialią programą “Nuo aušros iki sutemų” parengė “Keistuolių” teatras. Balandžio 22-osios vakarą bus įteiktas ir pagrindinis festivalio prizas - 5 tūkstančių litų premija, kurį įsteigė Kauno savivaldybė, kiti apdovanojimai”, - pasakojo D.Nenėnienė.

Neišnyko permainų skersvėjy

Vyresni kauniečiai pamena, kad kažkada šis festivalis turėjo “pritemptą” pavadinimą “Vaidiname darbininkams”. Tačiau jo programa ir tada buvo solidi: į tuomet klestėjusios Dirbtinio pluošto gamyklos kultūros ir sporto rūmus savo spektaklius atveždavo visi Lietuvos teatrai, net muzikiniai.

“Pasikeitus laikams, festivalio istorijoje buvo pauzė - 1990-1991 metai. Atrodė, kad tradicija neišgyvens. Tačiau juk teatrai dirbo toliau, o žmonės norėjo pamatyti sezono naujienas. Todėl 1992-aisiais pabandėme šventę atgaivinti, nuėmę jos “senąją kepurę”. Tais metais buvo labai sunku - gamykla pati turėjo problemų, ir ne kultūros reikalai jai buvo svarbiausi, be to, neliko rėmėjų. Šiaip taip iš senų šventės bičiulių surankiojome prizus, ir tą pavasarį renginys, virtęs “Lietuvos teatrų pavasariu”, prisikėlė”, - prisimena ilgametė jo organizatorė.

Laikas parodė, kad šventės reikia ne tik kauniečiams - jos laukia ir teatrai, sako D.Nenėnienė: “Teatralai visada noriai sutikdavo pas mus atvažiuoti. Kai po dvejų metų pertraukos festivalį atgaivinome, visi apsidžiaugė. Nė vieno festivalio nepraleido mūsų ištikimieji bičiuliai klaipėdiečiai. Sykį jiems susirengus į Kauną, pusiaukelėje subyrėjo autobusas. Režisierius Povilas Gaidys su artistais, susėdę paplentės pievelėje, kantriai laukė, kol iš Klaipėdos atsiųs kitą mašiną ir vis vien atvažiavo”, - prikelia atmintyje iškalbingas detales Dalia Nenėnienė.

Vertina ir žiuri, ir publika

Sovietmečiu festivalio spektaklius turėjo aptarinėti ir apdovanojimus skirstyti vadinamoji “darbininkiška žiuri”, tačiau, pasak D.Nenėnienės, iš tikrųjų ir tada darbininkų joje nebuvo.

Po 1990 metų teisė vertinti pamatytus spektaklius buvo suteikta ir publikai. Žiūrovai pildo anketas, išsakydami nuomonę, kurie spektakliai ir vaidmenys jiems labiausiai patiko.

“Šiemet pagrindinio Savivaldybės įsteigto prizo šeimininką išrinks festivalio žiuri. Šis apdovanojimas bus įteiktas geriausio šventės spektaklio režisieriui. Žiūrovai išrinks įsimintiniausių vaidmenų atlikėjus, kuriems teks šventės rėmėjų prizai. Kai kuriuos prizus rėmėjai skirs savo nuožiūra. Iš viso bus įteikta 12 apdovanojimų”, - pasakojo festivalio organizatorė. Tarp tų dvylikos bus ir “Kauno dienos” prizas - mūsų laikraščio redakcija šiame festivalyje įsimintinai pasirodžiusiam scenos menininkui jį skiria jau keleri metai.

Šiais metais “Lietuvos teatrų pavasaris” truks net penkiolika dienų. Publikai nestigs įdomių įspūdžių, o žiuri - įtempto darbo. Spektaklius vertinsiančios komisijos sudėtyje - teatrologės Vitalija Truskauskaitė, Jurga Staniškytė, Elvyra Markevičiūtė, dramaturgas Gediminas Jankus ir režisierius bei choreografas Andrius Kurienius.