Praėjusią savaitę Lietuvos vyrų rankinio rinktinė iškovojo kelialapį į 2006 metų Europos čempionato atrankos antrąjį etapą - atkrintamąsias varžybas. Mintimis apie šį įvykį pasidalijo buvęs nacionalinės komandos vyriausiasis strategas, dabar - Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) treneris Albertas MAZELIAUSKAS:

- Smagu, kad mūsų šalies rankininkai sėkmingai įveikė pirmąjį Europos čempionato atrankos barjerą. Vis dėlto man, kaip ir kitiems Lietuvos rankinio specialistams, rūpi kitas dalykas - ar komanda pajėgi pasiekti gerokai daugiau?

Mūsiškiams burtai buvo palankūs: iš 6-osios grupės, kurioje žaidė trys ekipos, į atrankos varžybas pateko dvi, kai tuo tarpu kitose grupėse kovojo po keturias rinktines, ten konkurencija buvo didesnė. Be to, portugalai pasirodė ne tokie grėsmingi kaip laukta, nors Portugalijos komanda yra dalyvavusi pasaulio bei Europos čempionatų finalų turnyruose. Bulgarijos atstovai - dar silpnesni nei pernai. Su kolegomis žiūrėjome mačą Alytuje - jų buvo gaila.

Tai nė kiek nesumenkina lietuvių sėkmės, tačiau tuo pat metu sudėtinga spręsti apie tikrąją mūsų ekipos jėgą. Manau, jog ji turi didelį potencialą, tačiau, norint jį atskleisti, dar teks padirbėti.

Atkreipiau dėmesį, jog kai kurie rinktinės nariai - ir legionieriai, ir atstovaujantys Lietuvos klubams - buvo ne geriausios sportinės formos. Nepritarčiau teiginiui, kad šią komandą į priekį vedė pirmiausiai legionieriai. Pavyzdžiui, Vaidas Klimčiauskas praėjusį atrankos ciklą žaidė galingiau, efektyviau. Savo galimybių šį kartą kažkodėl neišnaudojo ir Nerijus Atajevas, nors žinome, kaip jis moka atakuoti.

Akis badė ir tokio lygio varžyboms nederantis techninis brokas - per daug netikslių kamuolio perdavimų, nerezultatyvių atakų “vienas prieš vartininką”.

Antra vertus, komandą, kaip ir anksčiau, spaudė laikas - jai nebuvo kada kaip reikiant susižaisti. Lyginant rungtynes su portugalais ir bulgarais, matėme, kad antrajame susitikime lietuvių veiksmai jau buvo darnesni, nors, kaip sakiau, ir varžovai - visa galva žemesni.

Naudingumu išsiskyrė Gintaras Savukynas. Savo vietoje, kaip sakoma, buvo Andrius Stelmokas, Andrius Račkauskas, Augustas Strazdas.

Atskira kalba apie vartininkus. Jie stipriausias mūsų komandos koziris. Almantas Savonis ir Arūnas Vaškevičius - pasaulio vartininkų elito žaidėjai. Portugalijos ir Bulgarijos ekipų rankininkai prieš juos atrodė kaip pradinukai.

Telieka laukti atkrintamųjų varžybų burtų, kurie, tikėkimės, bus palankesni nei iki šiol, kai teko susigrumti su tituluotais rusais ar ispanais. Kad ir kokį priešininką jie lemtų, galima tikėtis kelialapio į pagrindinį turnyrą, jei pavyks tinkamai pasirengti tam lemiamam mačui.

Varžovo autoritetas slegia tik tol, kol nesusiduri su juo akis į akį. Prisimenu 2003-iuosius, kai grūmėmės su Ispanijos rankininkais. Jei viskas būtų buvę kaip pridera - vienerios rungtynės savo aikštelėje, o kitos svečiuose, neabejoju, jog Lietuvoje juos tikrai būtume parklupdę.

Subūrus visus pajėgiausius žaidėjus, tarp jų - šį kartą dėl įvairių priežasčių į rinktinę neatvykusius Julių Marcinkevičių, Robertą Paužuolį, Marių Kasmauską, Gintautą Vilaniškį, gal net ir Gintą Galkauską bei Algį Gedvilą, naują užmojį tikriausiai pavyktų įgyvendinti.

Šiuo metu mūsų komanda - perspektyvus, kovingas patirties ir jaunystės lydinys, tačiau sunkiausiais momentais, kai pergalę reikia plėšte išplėšti, dažniausiai gelbsti užsigrūdinę seni vilkai.

Ypač atsakinga užduotis teks ir rankinio federacijai, kuri privalės pasirūpinti, kad rinktinė turėtų visavertes darbo sąlygas: pakankamą finansavimą, treniruočių stovyklas, kontrolinių varžybų.

Turint galvoje, ką šalies rankiniui reikštų tai, jei lietuviai po pertraukos vėl patektų į Europos čempionato finalo turnyrą, tikslui pasiekti reikia mesti visas įmanomas pajėgas.

Užrašė Romas Poderys