Privatūs pensijų fondai nėra ta tvirtų garantijų oazė, į kurią kviečiami visi bijantieji “Sodroje” glūdinčių pavojų

Anądien vienas vertybinių popierių (finansų) rinkos bosų, agituodamas už privačius kaupiamuosius pensijų fondus, pareiškė: “Sodra” yra finansų piramidė. Tame pokalbyje dalyvavę valstybės tarnautojai ir patarėjai socialiniais klausimais vieni atvirai, kiti nebyliai sutiko su tokiu “Sodros” apibūdinimu. Ar tikrai jis pats teisingiausias?

Nuo pavojų niekas neapdraustas

Stebint nelygią kovą tarp tų, kurie suinteresuoti bent daline pensijų sistemos privatizacija, ir tų, kurie į tuos ketinimus žiūri per abejonių bei nuogąstavimų prizmę, sutikti su tokiu “Sodros” vertinimu yra sunku. Objektyviai žiūrint, “Sodra” yra mažiausiai panaši į finansinę piramidę. Joje pinigai juda pagal labai paprastą ir palyginti mažai rizikos veiksnių turinčią logiką. Labai paprasta ją nusakyti tiek žodžiu, tiek grafiškai (schematiškai).

“Sodros” finansus (lėšas) sudaro socialinio draudimo mokesčiai. Jie gaunami nuolat ir, galima sakyti, tuoj pat išdalijami pensininkams, neįgaliesiems ir t.t. Schematiškai tai atrodo taip (1 schema):

Tai nereiškia, jog “Sodra” laisva nuo rizikos. Šios sistemos rizikos svarbiausi veiksniai yra šie:

socialinio draudimo mokesčių mokėtojų skaičiaus mažėjimas. Tai vyksta visuomenei senstant;

socialinio draudimo mokesčių mokėtojų visuminis ekonominis pajėgumas mokėti. Vykstant ekonominiam augimui, jis turėtų didėti. Tačiau ekonominių nuosmukių atveju jis mažėja;

politinė valia, pasireiškianti pagrindinių galios centrų noru, pasirengimu padėti pensininkams ir kitiems, kurie negali savimi pasirūpinti. Jei ji mažėja, “Sodra” gauna vis mažiau pajamų ir susiduria su vis didesniais finansiniais sunkumais;

valdininkų piktnaudžiavimai. Valdininkai, jei jie nėra kontroliuojami, gali dalį lėšų išleisti prabangių pastatų, biurų, pirčių statybai bei įrengimui ir pan.;

politinė suirutė. Politinės netvarkos sąlygomis pakrinka mokesčių mokėtojų, valdininkijos drausmė ir tuo pačiu gali sutrikti paprasti ir apskritai patikimi “Sodros” finansiniai režimai.

Iš pirmo žvilgsnio rizikos veiksnių “Sodros” sistemoje yra daug. Tačiau tikresnį vaizdą apie tai galime susidaryti tik “Sodros” sistemą palyginę su konkuruojančia privačia pensijų sistema.

Padidėtų išlaidos apskaitai

Kaip atrodo principinė lėšų judėjimo logika privataus pensijų draudimo atveju? Čia lėšos juda taip.

Individai dalį savo socialinio draudimo įnašo skiria privatiems pensijų fondams. Pastarieji veikia kitaip nei “Sodra”, kuri pradžioje surenka iš mokesčių mokėtojų lėšas į bendrą “krūvą”, “katilą”, “kepurę” ir praktiškai iš karto paskirsto jas pensijų gavėjams, atsižvelgdama į jų turėtas darbines pajamas (į “Sodros” įmokų dydį, į darbo stažą). Privačiame pensijų fonde atidaroma individuali sistemos dalyvio sąskaita, kurioje kaupiamos lėšos būsimajai pensijai. Taigi šioje sistemoje įnašų pusėje gerokai padidėja išlaidos apskaitai (reikia suskaičiuoti ne tik bendrą pinigų “krūvą”, bet ir kiekvienos individualios sąskaitos pokyčius kiekvieną mėnesį.

Pensijų fondo lėšos investuojamos į vertybinius popierius (į valstybės išleidžiamus vertybinius popierius (VVP) arba privačių akcinių bendrovių akcijas. Į VVP investuoti yra patikimiau, o į akcijas, priimta manyti, pelningiau.

Kiekviena iš šių dviejų investavimo atšakų duoda atitinkamas pajamas: VVP (palūkanas, akcijas, dividendus). Tai sudaro privačių pensijų fondų vykdomo investavimo bendrąsias pajamas.

Tos pajamos skyla į dvi dalis. Pirmąją sudaro pensijų fondo veiklos išlaidos bei pelnas, o antrąją - išmokos pensininkams, kurie savo laiku atidarė savo individualias sąskaitas pensiniame fonde.

Privatus verslas braunasi į valstybės piniginę

Privačių pensijų fondų ciklas yra labai didelis. Jis gali trukti nuo keliolikos iki keliasdešimties metų. Tuo tarpu “Sodros” pinigų judėjimo ciklas yra labai trumpas (didelė lėšų dalis “apsisuka” per mėnesį).

Kadangi dalis lėšų nukreipiama iš “Sodros” į privačius pensijų fondus, valstybė prisiėmė įsipareigojimus kompensuoti tą privatizuotąją lėšų dalį iš nacionalinio biudžeto. Taigi atsiranda dar vienas finansinių išteklių srautas - nacionalinis biudžetas “Sodra”.

Tai savo ruožtu paveikia kitus finansų srautus. Esant toms pačioms nacionalinio biudžeto pajamoms ir dalį nacionalinio biudžeto lėšų skiriant “Sodrai” (iki tol nacionalinis biudžetas ir “Sodra” veikė atsietai), valstybei iškyla dilema: arba ji turi sumažinti finansavimą švietimui, mokslui, kultūrai, medicinai, sportui, arba daugiau skolintis viduje (VVP) bei (arba) užsienyje. Antroji alternatyva reiškia valstybės skolos didėjimą. Už tą skolą turės atsiskaityti būsimosios kartos. Tai matyti 2 schemoje.

Šiuo atveju atsiranda savitas, santykinai uždaras finansinis ratas: valstybė skolinasi norėdama padengti dėl privačių pensijų įkūrimo atsiradusį biudžeto deficitą. Ji tai daro platindama VVP. Kuo daugiau išplatinama VVP, tuo daugiau jų turėtojams (laikytojams), tarp jų ir pensijų fondams, turi būti išmokama palūkanų. Tai dar labiau didina biudžeto deficitą. Išeitų, jog privatus verslas nemažu laipsniu remiasi vis didėjančiais valstybės, o tiksliau - dabartinių ir būsimųjų mokesčių mokėtojų, pinigais.

Kuo rizikuojama

Iš viso šito matyti, jog privačių pensijų fondų atsiradimo ir jų prijungimo prie nacionalinio biudžeto atveju finansinių srautų skaičius smarkiai padidėja, nes iš esmės kiekvienas srautas susijęs su tam tikra rizika. Be to, srautų skaičiaus padidėjimas, reikia manyti, reiškia ir didesnę bendrąją riziką, lyginant ją su rizika, būdinga “Sodrai”.

Paminėtini bent jau šie privačioje pensijų sistemoje slypintys rizikos veiksniai:

šalies ekonominė padėtis ateityje. Naivu būtų manyti, jog mūsų laukia tik ėjimas “šviesios ateities” keliu. Galimi ir nuosmukiai bei krizės. O jų metu nuvertėja ne tik pinigai, bet ir vertybiniai popieriai. Tokiu atveju gali iškilti pensijų fondų nemokumo problema;

privačių pensijų fondų valdymo neefektyvumas, valdytojų nesąžiningumas. Neefektyvūs ir neatsakingi gali būti ne tik valstybės administratoriai, bet ir privačių firmų valdytojai. Korporaciniai skandalai Vakaruose tai gerai iliustruoja;

politinės valios pasikeitimas. Dabartinis palankus požiūris į privačius pensijų fondus, kurį demonstruoja dabartinis šalies elitas, tarkim, po dešimties metų gali ir pasikeisti;

labai ilgas privačių pensijų fondų veiklos ciklas. Tai, jog tarp pirmųjų įmokų ir išmokų yra ilgas laiko tarpas (kaip minėta, iki keliasdešimties metų) reiškia didelį neapibrėžtumą, o tuo pačiu - ir riziką. Objektyvus požiūris reikalautų pripažinti, jog gyvename ir, ko gero, gyvensime gana trapioje visuomeninėje terpėje ir privačių pensijų fondų veikimo ciklas peržengia racionalaus numatymo horizonto ribas.

Pabandykite paneigti

Nesunku padaryti išvadą, jog dalyvavimas privačiuose pensijų fonduose turi azartinio lošimo, o ne tik pasverto investavimo elementų.

Tegul pabando tie, kurie mano, jog “Sodra” yra finansinė piramidė, susijusi su per didele rizika, paneigti visus šiuos argumentus. Jie neginčijamai rodo, jog privatūs pensijų fondai nėra ta tikrumo ir tvirtų garantijų oazė, į kurią kviečiami visi bijantieji “Sodroje” glūdinčių pavojų. Svarbiausia norėtųsi išgirsti Socialinių reikalų ministerijoje įsikūrusius gąsdintojus “Sodra”. Tačiau prognozuoju, jog jie neatsilieps. Nutylėjimas yra vienas politinės taktikos metodų mūsų krašte. Kaip ir kitokios neįprastos pozicijos abstraktus neigimas, paremtas daugiau ideologinėmis nuostatomis nei konkrečiais argumentais.