„Sveika, Marija, malonės pilnoji!“

Šiandien, gruodžio 8-ąją, švenčiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo šventė.

Šią Bažnyčios šventę įteisino popiežius Pijus IX 1854 metais. Dogma paskelbta gruodžio 8 d., šią dieną ir švenčiamas arkangelo Gabrieliaus apsireiškimas Mergelei Marijai, kai jis tarė seniai malda tapusius ir kasdien katalikų kartojamus žodžius: „Sveika, Marija, malonės pilnoji (malonėmis apdovanotoji)! Viešpats su Tavimi!“

Minėtas popiežius tikino, kad Dievo valia ir nekaltu pradėjimu Mergelė Marija buvo išvaduota iš gimtosios nuodėmės, kuri yra paveldima. Teigiama, kad Mergelė Marija iš karto buvo numatyta tapti Dievo motina – nuo pat tos akimirkos, kai Dievas sukūrė jos sielą. Dievas ir apsaugojo ją nuo gimtosios nuodėmės.

Bažnyčios ateitis

Neįmanoma Marijos atskirti nuo Bažnyčios, kaip neįmanoma jos atskirti nuo Kristaus. Marija yra Bažnyčios atspindys; jos asmenyje mes matome Bažnyčios ateitį. Nepaisant visų abejonių ir neaiškumų, kurie slegia keliaujančią ir kenčiančią Bažnyčią.

Marija visuomet yra kelią į išganymą rodanti žvaigždė. Nekaltai Pradėtojoje Mergelėje mes matome tikrą, nedeformuotą Bažnyčios esmę. Iš jos turime mokytis būti, kaip sako šv. Paulius, šventi ir nekalti Dievo akivaizdoje.

Pasaulio prasmė

Ką reiškia „Nekaltas Prasidėjimas“? Ar šis Marijos titulas mums ką nors sako? Jo turinį šios dienos liturgija aiškina dviem didžiais pavyzdžiais. Visų pirma – tai pasakojimas apie apreiškimą Marijai Nazarete. Angelo pasveikinimas įpintas į visą Senojo Testamento tradiciją. Nors Marija yra paprasta, nuolanki provincijos moteris, tačiau jinai priklauso kunigiškai Izraelio giminei, saugančiai tą didįjį paveldą, kuriuo išrinktoji tauta remdavosi visų pirma negandų ir nelaimių laikais. Marijoje glūdi tikrasis Sionas, nesutepta tikrojo Dievo buveinė. Joje yra Dievo namai – pastatyti ne iš akmens, bet iš gyvų žmonių širdžių. Jinai yra atžala, išaugusi iš pargriauto Dovydo medžio.

Dievas nepralaimėjo, kaip galėjo atrodyti matant Adomo ir Ievos nuopuolį, Babilonijos tremties

siaubą ar okupuoto Izraelio visišką nereikšmingumą. Dievas nepralaimėjo ir neapsiriko, nes Nazareto namuose Marijos asmenyje gyveno šventasis Izraelis, išlikęs nesuteptas ir nenusikaltęs.

Dievas išgelbėjo savo tautą, iš pargriauto medžio kamieno išželdindamas naują pasaulio kryptį ir prasmę. Marija yra šventasis Izraelis. Priimdama Dievo valią, jinai tapo gyvojo Dievo šventykla. (...)

Žmogus nenori

Žmogus nepasitiki Dievu. Žmogus įtaria, kad Dievas nori iš jo atimti dalį gyvenimo, kad Dievas yra varžovas, ribojantis mūsų laisvę, ir kad tik tuomet visiškai išsiskleis mūsų žmoniškumas, kai Dievą nustumsime į šalį.

Žmogus gyvena įtardamas, kad Dievo meilė gali suvaržyti jo nepriklausomybę ir kad tik iš jos išsivadavęs jis galės įvykdyti savo žmogiškumą. Žmogus nenori iš Dievo priimti jo siūlomos gyvenimo pilnatvės. Žmogus nori pats semtis išminties iš pažinimo medžio, nori pagal savo norus kurti pasaulį, nori prilygti Dievui ir pats kovoti prieš mirties sutemas. Žmogus mano, kad meilė yra nepatikima, kad jėgų jam reikia semtis vien iš pasaulio pažinimo. Žmogui reikia valdžios ir autonomijos.

To siekdamas, jis labiau pasitiki melu negu tiesa.

Gyventi vienas kitam

Tačiau juk meilė nieko nepavergia, bet yra gyvybę laiduojanti malonė. Žmogus juk yra ribota būtybė, todėl ir jo paties susikuriama laisvė yra ribota. Mes galime tik dalintis laisve su kitais, galime tik gyventi laisvės bendrijoje. Mūsų laisvė gali vystytis tik tuomet, jei mes gyvename vienas kitam.

Jei nuoširdžiai pasižiūrime patys į save ir į mūsų istoriją, turime sutikti, kad Pradžios knygos puslapiai, pasakojantys apie gimtąją nuodėmę, kalba tiesą. Tas lašas nuodų, kurį kiekvienas turime savyje, ir yra gimtoji nuodėmė. Jos paveikti, mes neretai galvojame, kad gyvenimas be nuodėmės būtų nuobodus, kad tokiam gyvenimui kažko trūktų, kad blogis iš tiesų yra geras dalykas, nes be jo mes negalėtume ragauti savo gyvenimo pilnatvės, kad tam tikras nuolaidžiavimas blogiui yra netgi būtinas.

Arčiau žmonių

Pasižiūrėkime į mus supantį pasaulį! Blogis juk visuomet tik dar labiau užnuodija žmogaus gyvenimą, neiškelia jo į aukštybes, nepadaro didesnio, bet tik kenkia žmogui ir jį smukdo. Nekaltai Pradėtosios šventė mus moko, kad, paklusdami Dievo valiai, mes netampame marionetėmis, bet Dievo dėka pasidarome didesni, pasisemiame iš jo dieviškosios didybės. Žmogus, kuris savo likimą atiduoda į Dievo rankas, nesitraukia nuo kitų žmonių, neužsidaro savo tariamame savarankiškume. Jei žmogus arčiau prie Dievo, kartu jis arčiau ir prie kitų žmonių.

Paguoda ir viltis

Šito mes mokomės iš Marijos. Dėl savo visiško klusnumo Dievui jinai tokia artima žmonėms. Todėl jinai yra paguodos ir pagalbos Motina, į kurią pagalbos gali kreiptis kiekvienas savo nuodėmingo silpnumo slegiamas žmogus. Joje Dievas įspaudė atvaizdą savo Sūnaus, kuris meta viską ir skuba gelbėti pasiklydusios avelės. Marija yra mūsų paguoda, padrąsinimas ir viltis. Jinai šiandien mums sako: turėk drąsos nebėgti nuo Dievo! Nebijok jo! Pabandyk! Turėk drąsos rinktis gėrį! Rizikuok rinktis tą gyvenimą, kuris nors tau ir atrodo nuobodus, tačiau iš tiesų toks nėra. Jis kupinas vis naujų atradimų ir staigmenų, nes Dievo gerumas neišsemiamas ir niekada nesibaigia.

(Pagal Vatikano radiją)