Arūnas Sabonaitis, 23-ejus metus praleidęs teatro scenoje, įsitikino,
kad gyvenimas nesugriūva, kai nustoji į ją lipti

Aukštas, lieknas vyriškis su į kaselę suimtais plaukais nėra tipiškas “Mersedeso” techninio centro lankytojas. Arūnas Sabonaitis ten atvyko spiriamas rimto reikalo. Jo automobilis taip sugedo važiuojant per Lenkiją, kad į Lietuvą jį teko parsigabenti ant tralo. Rizikuoti prieš dar numatomas ilgas keliones negalima, todėl talpaus automobilio bėdos turi būti diagnozuotos tiksliai.

“Reikės parvažiuoti į Angliją, bet prieš tai dar norėčiau pavažinėti po Šiaurės šalis. Seniau esu jose buvęs, įdomu palyginti, kaip viskas pasikeitė”, - sako Arūnas. Žmogus, kurį esame pratę matyti Kauno dramos teatro scenoje, iš esmės keičia savo gyvenimą. Tiksliau, jau suspėjo jį taip pakeisti, kad į ateitį žvelgia be baimės. “Šiaip esu “panikierius”, jei kas atsitinka, vis galvoju ir galvoju, noriu išsiaiškinti viską iki smulkmenų”, - šypteli Arūnas.

Trauma - dvi savaitės prieš premjerą

“Svajonėse visuomet pastatai gražias pilis”, - dar plačiau šypsosi A.Sabonaitis. Iš to galima spręsti, kad blogiausia, kas buvo, jau praeitis. O buvo išties labai blogai. Tas blogumas galėjo per keturiasdešimtmetį jau perkopusį vyriškį tiesiog sunaikinti. Kojos trauma, įvykusi scenoje, per repeticiją, kai iki J.Vaitkaus statytos “Žuvėdros” premjeros tebuvo likusios dvi savaitės, o iki suplanuotos kelionės į JAV su žmona ir sūnumi tik mėnuo, ilgam, o gal ir visam laikui atėmė galimybę dirbti aktoriumi. Praėjus metams po šio įvykio, užgriuvo dar vienas - skyrybos po 22 laimingos santuokos metų.

“Suvaidinti raišą mokiausi dar tuomet, kai studijavau Konservatorijoje, dabartinėje Muzikos akademijoje. Tačiau suvaidinti sveiką, kai koja per kelį tik stačiu kampu lankstosi, yra neįmanoma. Artistas turi galėti padaryti viską, ko prireikia. Jei negali to padaryti, negali to darbo dirbti”, - trumpai paaiškina Arūnas.

Aktorius, dėl kokių nors priežasčių negalintis dirbti savo darbo, staiga tampa tarsi niekuo. Kitos profesijos atstovui prastai tarnaujanti koja gal būtų nemaloni, bet ne katastrofiška gyvenimo aplinkybė, juk ne į invalido vežimėlį teko atsisėsti.

Nors tai taip pat galėjo įvykti. Operacija nebuvo labai sėkminga, o antrosios daryti medikai nerekomendavo. “Nenoriu apie tai kalbėti, kažko ir pats nežinau, galėjau spėlioti tik iš medikų kalbų nuotrupų ir kartais labai iškalbingų žvilgsnių”, - kuriam laikui nutyla Arūnas.

Jis dar puikiai prisimena, kaip, prisigėręs skausmą malšinančių vaistų, po pusvalandį rankomis stipriai spausdavo sukaulėjusį kelio sąnarį taip laimėdamas, regis, nieko nereiškiančius penkis atsilenkimo laipsnius. Jam reikėjo žūtbūt įveikti tą statų kampą, dėl kurio būtų negalėjęs vaikščioti.

Didelė meilė nedingsta
be pėdsakų

“Lenki, dantis sukandęs, o kitą dieną matai, kad viskas perniek. Atrodo, kad ir stengtis nebuvo verta. Visokių minčių buvo. Siaubinga mintis, kad veltui prarandi 300 dienų iš gal likusiųjų 10 tūkstančių”, - neslepia laiko liūdniems apmąstymams netaupęs A.Sabonaitis.

Laimė, tuomet užteko draugų ir jų dėmesio. Buvusioji žmona, aktorė Nijolė Narmontaitė irgi darė viską, ką galėjo.

“Matyt, tuomet ji persitempė, pervargo, jai vienai teko uždirbti tiek, kad galėtų išlaikyti trijų asmenų šeimą. Paskui buvo mano depresija, gal kiek nepamatuotai per didelis įtarumas, pavydas, ir viskas sugriuvo. Išsiskyrėme kaip du civilizuoti žmonės, be skandalų”, - apibendrina Arūnas.

Kalbantis kartais atrodo, kad jis sako “mano buvusi žmona” dėl to, kad nereikėtų ištarti vardo, nes kai išsprūsta “Nijolė” ten dar yra šilumos, pagarbos ir gausybė kitų gaidelių. Ar gali būti kitaip, jei su žmogumi praleisti dešimtmečiai buvo laimingi?

“Vedybos, bent jau iš mano pusės, buvo iš labai didelės meilės. Vedžiau būdamas antrajame kurse. Per visus tuos metus mes gerai sutarėme, tik kartais pasitaikydavo nedidelių debesėlių. Bet kas galėjo iš mūsų pasimokyti tolerancijos. Simonas gimė, kai buvau dvidešimt penkerių. Tuomet mes turėjome viską, įskaitant dviejų kambarių butą Šiaulių centre, abu dirbome teatre”, - stengdamasis apgalvoti kiekvieną savo žodį pasakoja A.Sabonaitis. Taip yra ne tik dėl susitarimo po skyrybų nedrabstyti vienas kito purvais.

Karjerą veikė asmeninis gyvenimas

Arūnas Sabonaitis studijavo aktoriaus meistriškumą Henriko Vancevičiaus kurse, kurio studentai buvo rengiami darbui Vilniaus akademiniame teatre. Į Šiaulius jis pateko pats padaręs tokį pasirinkimą, nes tuomet jau turėjo šeimą, reikėjo galvoti apie galimybes dviem, o ne tik apie geidžiamiausią sceną. Jis to iki šiol nesigaili ir juolab nelinkęs kam nors turėti pretenzijų.

“Tai buvo labai geras laikas. Mūsų su Nijole bute rinkdavosi daugelis teatro aktorių. Olegas Ditkovskis per naktis grodavo gitara, mes daug kalbėdavomės ir skaitėme ne visiems prieinamą literatūrą. Tuomet buvo dar tik 1982-ieji. Šilti santykiai su kolegomis yra išlikę iki šiol. Po šešerių ar septynerių metų persikėlėme dirbti į Kauną, vėl apsigyvenome miesto centre”, - pasakoja Arūnas.

Kai užgriūva sunkumai, vyrai dažnai pasiduoda pagundai slopinti skausmą ir nesėkmes alkoholiu. Aktorius sako tokiai pagundai nepasidavęs.

“Aš niekuomet nemėgau stipraus alkoholio. Visuomet, net juodžiausiais gyvenimo momentais tenkinausi alumi. Gal to alaus buvo ir per daug, tačiau apie nusigėrimą, apie kurį buvo kažkur paskelbta, kalbos nėra”, - sako Arūnas, kuriam tie gandai buvo itin nemalonūs.

Atsitiesti prireikė penkerių metų

Nuo traumos, kuri apvertė jo iki tol visiškai sėkmingą gyvenimą, praėjo jau penkeri metai. Tai buvo sunkūs lipimo iš duobės metai. Dabar Arūnas tikina mėginąs galutinai užbrėžti brūkšnį, skiriantį vieną jo gyvenimą nuo kito. Pusantrų metų Anglijoje, į kurią dirbti jis išvažiavo su savo drauge, parodė, kad gyvenime yra ne tik teatras ir Lietuva.

Jiems pasisekė, išvažiavę dirbti per įdarbinimo agentūrą ir įveikę pirmųjų savaičių košmarą, kai dvidešimčiai vyrų tenka gyventi viename kareivinių tipo kambaryje, dabar jie savo pajamomis ir gyvenimo sąlygomis nesiskundžia. Gyvena vos už 25 kilometrų nuo savo darbovietės.

“Nuomojamės trijų miegamųjų namą, kuriame dar yra ir svetainė, valgomasis, kitų patalpų, o viršvalandžius vis dar dirbame su džiaugsmu, nes už juos moka dvigubai. Darbų buvo visokių, nes įsidarbinome salotų fabrike. Tomis salotomis prekiaujama prabangiuose prekybos centruose, todėl ten dedama ir krabų, ir lašišų, kitų delikatesų. Kartais baisu žiūrėti, kaip visa tai be gailesčio metama lauk, jei kas nors padarė klaidą ar kilo bent menkiausias įtarimas dėl kokybės. Dabar dirbu tame bare, kur ant salotų pakuočių klijuojamos etiketės”, - neslepia Arūnas.

Šis darbas gal ir nebūtų toks geras, jei Arūnui su drauge reikėtų dirbti kaip įdarbinimo agentūros atsiųstiems žmonėms. Tuomet užmokestis būtų mažesnis ir apie apmokamas atostogas tegalėtų pasvajoti. Tačiau įmonė su šešiais agentūros atsiųstais darbuotojais panoro sudaryti tiesiogines darbo sutartis. Dabar jie dirba šešias dienas ir po to tris ilsisi. Atostogų išvažiuoti iš Anglijos jie galėjo beveik dviem mėnesiams.

Anglai sveikinasi lietuviškai

“Kolektyvas geras, dirbame linksmai, kai ateiname į darbą, anglai sveikinasi su mumis lietuviškai”, - šypsosi Arūnas. Arūno sūnus Simonas jau taip pat persikėlė į Londoną. Dabar abu Sabonaičius vėl skiria tik apie 150 kilometrų atstumas.

“Mokausi kalbos, lankau kursus, sėdėti už vairo dešinėje ir viską daryti atvirkščiai jau išmokau. Vairavimo kultūra Anglijoje tokia aukšta, kad avariją gali padaryti tik visiškai žioplas. Kai nusprendi, kaip gyvensi toliau, viskas tampa daug paprasčiau ir lengviau”, - baigia pašnekesį Arūnas.

Praėjusią savaitę jam buvo atlikta operacija ir iš kojos išimti geležiniai sutvirtinimai, ne tik nuolat primindavę apie buvusią traumą, bet ir “skambantys” praeinant per metalo detektorių oro uoste. Kaskart tekdavo rodyti ir aiškinti, o pastaruoju metu, lyg tyčia, Londono oro uostuose buvo ypač nervinga atmosfera.