PUBLIKACIJŲ PĖDSAKAIS
Siaubingą praeities atsitikimą tamsina užmarštis
V.J.Rimgaila. “Apie Kražių įvykius ne viskas pasakyta” (“Klaipėda”, 2003 11 11).
V.J.Rimgailos minimos knygos “Nebaigtas rožinis” autorė - ne E.Šimutytė, o E.Šimulytė. Ji ir ne kražiškė, o tik iš Kražių parapijos. Rašinio autorius klysta cituodamas iš “Nebaigto rožinio” giesmę “Kražių skerdynė”. Turi būti “Šlovę gražią” (ne “graudžią!) ir “Šiltas kraujas rūksta” (ne “rūgsta”!). E.Šimulytė nepamini, kad šis tekstas parašytas Žemaičio (turbūt slapyvardis). Prasidėjus Lietuvos atgimimui, ši giesmė įtraukta į mitingo Kražiuose 1988 m. spalio 18 d. programą, su ja išleistas lankstinukas ir išplatintas ta įžymia proga - minint ano Kražiams ir visai Lietuvai šiurpaus istorinio įvykio 95-ąsias metines. Kražių bažnyčios choras, vadovaujamas vargonininko Vytauto Šveikausko, tą kūrinį gieda ypatingomis progomis. Giedojo ir šiemet per didįjį miestelio jubiliejų - 750-ąsias metines.
Iš rašinio konteksto galima numanyti autorių sakant, kad kazokų numalšinti Kražių parapijiečiai buvo laikomi Kražių kalėjime. Kalėjimo Kražiai neturėjo, dabar neturi nė daboklės. XIX a. pabaigoje Lietuvoje trūko raštingų žmonių, todėl ir apie šį istorinį įvykį ne viskas pasakyta. Vėliau ir jį užtamsino užmarštis, o atsiminimai pablanko. Nė kiek nesistebiu, kad M.Šolochovas „praleido“ kazokų piktadarybes Kražiuose 1893 m. lapkričio 22 d. Juk ir mūsų pačių literatūroje dar nėra pakankamai stipraus jų “vizito” į Kražius vaizdo.
Tuoj pat Kražiai minės “skerdynės” 110-ąsias metines. Bažnyčia tą baisiąją dieną jau mini kasmet.
Elena SKAUDVILAITĖ
Naujausi komentarai