Neatiduoto apkloto prisiminimas

Juo arčiau pirmadienio rytas, juo niūresnės darosi žmogaus nuotaikos. Šį dėsningumą patvirtino ir mokslininkai, apklausoje išsiaiškinę, jog net ir dirbantieji sekmadienį nesijaučia taip baisiai kaip pirmąją savaitės dieną. Žinoma, galima pastiprinti save žinojimu, kad išvis nedirbantiems psichologinis šokas, padaugintas iš septynių savaitės dienų, stipresnis. Arba tuo, kad šiandien - šeštadienis.

O tai toks pat geras būvis, kaip ir prieššventinis laikotarpis, nes po švenčių, kaip vėlgi patvirtinta mokslininkų, daugelį apninka depresija. Dar negalime, kaip britai, svarstyti galimybės pereiti prie keturių darbo dienų savaitės ar bent įteisinti penktadienį kaip Tinginiavimo darbe dieną, tačiau galime pasidžiaugti, kad kalėdinių atostogų savaitė, dar taip neseniai kėlusi pavydą ją turintiems vakariečiams, jau tapo ir mūsų gyvenimo realija.

Kelionių agentūroms šis metas intensyvumu jau prilygsta vos ne vasaros sezonui. Į Tenerifės salą visos vietos švenčių laikotarpiui buvo užsakytos jau spalio mėnesį, o ir kelionės į Egiptą laisvos vietos Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiui skaičiuojamos ant pirštų. Besidžiaugiantis žiemos sezono apyvarta “Novaturas” konstatuoja, kad kelionių į šiltuosius kraštus žiemą paklausą lemia gyventojų perkamosios galios augimas. Taigi šviesėja mūsų gyvenimas, o kad ne tik verslo žmonėms, paliudija ir visai atsitiktinai kasdienybės pašnekesyje išgirstas menininkų komentaras: “Išties jau šviesiau”.

Dar vienas lakmuso popierėlis mūsų gerovei ir gerumui - šiuo laikotarpiu rengiamos labdaros akcijos. Net ir neįskaičiuojant į šį dosnumo protrūkį iki rinkimų neįprastai jautriomis tapusių partijų rengiamų akcijų, kurių tikslas labai pragmatiškas - pagausinti balsadėžėse rinkiminių biuletenių, vis tiek gerumo švieslentėje daug viltingų pranešimų. Tęsia kelionę p. Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo bei “Coca-Cola” Kalėdų karavanas - šviečiantys ir grojantys sunkvežimiai turtės pareigūnų, verslininkų ir geros valios žmonių dovanotomis knygomis, žaislais, mokykliniais reikmenimis, meninio ugdymo ir sporto priemonėmis, kurios atiteks kaimo mokyklų vaikams.

Sostinėje “kalėdojantis” karavanas neužsuks į Kauną, bet ir čia aukojančiųjų nestinga. Kauno rotušėje antrąją Kalėdų dieną vyks prestižiškiausias miesto kalėdinis labdaros renginys, kuriame surinktos lėšos bus paskirtos vaikams su protine negalia, per visą Advento laikotarpį (gruodžio 1-24 d.) Lietuvos Caritas tradiciškai rengiama akcija “Gerumas mus vienija” Kauno savanorių iniciatyvos ir energijos dėka ypač energingai beldžiasi į neabejingųjų širdis.

“Šiandien aš turiu truputį daugiau jėgų ar daugiau laiko. Kažkuo prisidėti prie kitų vargo mažinimo mane šaukia manyje gyvenantis gerumas. Ar tikrai aš jo turiu?” - ragina savęs paklausti akcijos rengėjai ir aukoti maistą, drabužius, žaislus vaikams, pinigus, kad visa tai praskaidrintų vargstančiųjų šventes. Padėka už tai tebus simbolinė - visi aukojusieji gaus žvakutes, kurias bus kviečiami uždegti Kūčių vakarą. “Mane vis degina vargšui neatiduoto apkloto prisiminimas ir tartum fizinis jausmas, kad negaliu padaryti tobulo meilės akto”, - šie Carlo Carretto žodžiai yra tarsi akcijos motto. Juk patys gražiausi gerumo žiedai prasiskleidžia tuomet, kai dalijamasi ne tuo, kas nebereikalinga, bet atiduodama be paskaičiavimo - o kas sugrįš?

Nustebino vienos Kauno mokyklos rengiama “labdaros akcija”. Buvusieji mokyklos auklėtiniai kviečiami į labdaros vakarą. Nusipirkę bilietą už visai solidžią sumą jie raginami tokiu būdu aukoti. Visai nuoseklus klausimas - kam? Naivuoliai, tikėjęsi, kad surinktos lėšos, tarkim, padės vargingiausiems moksleiviams. Už tuos pinigus bus turtinama mokyklos techninė bazė... Šit koks išradingumas ieškant gerumo vardiklio!

...Dar tik šeštadienis, kurstantis savaitgalio viltį. Dar tik artėja didžiosios metų šventės, net ir patį didžiausią skeptiką paverčiančios Kalėdų Senelio stebuklo laukiančiu vaiku. Dar tiek daug laiko padaryti viską, kad neįkristume į pošventinę depresiją. Ne sotumas, pakilus nuo gausių vaišių stalo, ne išradingiausi linksmybių scenarijai palydės mus per slenkstį. Ir didžiausiame šurmulyje pasigaus mus akistatai vienatvės akimirka. Iš jos šviesesni, su imunitetu galimai pošventinei depresijai išeisime tik tuo atveju, jei užlenksime bent vieną pirštą už “atiduotą apklotą”.