Vytautas Buizys, sovietmečiu išgarsėjęs keliais vaidmenimis pirmuosiuose lietuviškuose filmuose, nepriklausomoje Lietuvoje nugrimzdo į gyvenimo dugną

Vyresnio amžiaus kauniečiai prisimena, kokiose ilgose eilėse prie kino teatrų tekdavo sovietmečiu stovėti norint pamatyti lietuvišką meninį filmą. Tad suprantama, kad juose vaidinę aktoriai, suaugusieji ir vaikai, buvo labai populiarūs.

Kaunietis Vytautas Buizys pirmą kartą didžiajame ekrane pasirodė šeštojo dešimtmečio pabaigoje, būdamas 2-osios vidurinės (dabar Maironio) mokyklos jaunesniųjų klasių moksleivis, o išgarsėjo po filmo “Gyvieji didvyriai”, kur novelėje “Lakštingala” suvaidino pagrindinį vaidmenį. Filmas gavo vieną iš pagrindinių premijų tarptautiniame Karlovy Vary festivalyje, o V.Buizį užgriuvo populiarumo našta, kurios jis, bėgant metams, nepakėlė.

“Globoja” žiurkę

Aplenkdamas balas, Vytautas Buizys nuėjo savo palaikės buveinės Kauno Senamiestyje link. Ta jo buveinė - siauras nešildomas sandėliukas faneros ir kartono gabalais uždangstytais langais. Durys išklypusios, nerakinamos. Sandėliuko viduje - krūvos dėvėtų drabužių, nesuprantamos paskirties daiktų. Ant prišnerkšto stalo pūpso duonos žiauberė, atidaryta konservų dėžutė, žvakigalis. Šeimininką pasitinka prie šiukšlių ar pamazgų kibiro tupinti ir, matyt, įpratusi jo laukti drąsi žiurkė. Atidarius duris, ji šmurkšteli po šeimininko guoliu, bet netrukus vėl pasirodo. Mat jau penkeri metai gyvena kartu su Lakštingala (taip iki šiol vadina Vytautą visi seni ir nauji jo pažįstami). Nuo akiplėšos ilgauodegės maisto likučius slepia po dubeniu. Lakštingala sakė anksčiau gyvenęs su gražuoliu katinu Piratu, bet gyvūnėlį kažkas pavogė. Tuomet ir atsirado žiurkė.

“Nesiūlykite man jokių nakvynės namų - man gerai taip, kaip yra. Aš jau įpratau prie tokių nežmoniškų sąlygų. Beje, visi čia mane pažįsta. Juk šitame kieme užaugau, čia ir garsenybe tapau. Dėkingas kaimynui Juozui, kuris priglaudė mane šitame sandėliuke, kai iš mano gyvenimo liko tik pravardė”, - aiškino švaria eilute spėjęs persirengti Lakštingala. Išeidamas iš “namų”, jis užkišo pagaliuką už durų sklendės. Tai ženklas draugams, kad jo nėra namuose.

Sveikindamasis su neįtikima gausybe pažįstamų vyrų ir moterų, Lakštingala gurkšnojo alų mažoje Senamiesčio aludėje ir pasakojo savo margo gyvenimo istoriją.

Degė noru filmuotis

Vytauto Buizio abu tėvai dirbo garsiojoje Muralio kirpykloje. Tad neskurdo - turėjo butą Senamiestyje. Vasarą mažasis Vytukas važiuodavo pasisvečiuoti pas senelius į Vilnių.

“Šeštajame dešimtmetyje Lietuvos kino studija buvo Žvėryne. Ten mano senelis dirbo sargu. Tad man buvo nesunku patekti į pirmojo lietuviško vaikiško filmo “Žydrasis horizontas” vaikų atranką. Tiesa, ten manęs niekas nekvietė - buvo sukviesti filmui parinkti vaikai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Režisierius iš jų atrinko du - iš pradžių mane kaip musę vijo šalin, bet vėliau jiems patiko mano atkaklumas. Juk specialiai man buvo sukurtas nedidelis vaidmuo “Žydrajame horizonte”. Taip aš patekau į didįjį ekraną”, - pasakojo Vytautas Buizys.

Vyresnio amžiaus žmonės atsimena filmą “Gyvieji didvyriai”. Vieną iš trijų šio filmo novelių statė žinomas aktorius Balys Bratkauskas, 1955-1962 metais dirbęs Lietuvos kino studijoje režisieriumi. Jis nedvejodamas pagrindinį vaidmenį novelėje “Lakštingala” patikėjo Vytautui Buiziui. Ir neapsiriko - 1960 metais filmas pelnė vieną iš pagrindinių apdovanojimų tarptautiniame kino filmų festivalyje, o novelė “Lakštingala” gavo specialų diplomą.

Po to V.Buizys vaidino filmo “Adomas nenori būti žmogumi” epizode. “Aš iki šiol mintinai moku tekstą, kurį sakiau tame filme. Paskui, būdamas jau šešiolikmetis, vaidinau filme “Kalakutai”. Tai buvo paskutinis mano vaidmuo kine”, - prisiminė Vytautas.

Sunkiausia buvo verkti

Vytautas prisipažino, kad mieliausias jam vaidmuo - Lakštingala (toks buvo berniuko, kurį vaidino V.Buizys, slapyvardis P.Cvirkos to paties pavadinimo novelėje). “Gal todėl, kad aš tą novelę buvau skaitęs pagal mokyklos programą. Kūrinys, kaip ir vaidmuo, anuomet man buvo prie širdies. Gal todėl pavyko taip gerai suvaidinti”, - svarstė Vytautas Buizys, iki šiol visų vadinamas Lakštingala.

Pašnekovas prisiminė, kad jam sunkiausia filmuojant buvo verkti, o vis kita - juokai. Beje, novelės herojaus plaukai turėjo būti šviesūs, o Vytukas - šatenas. Tad teko dažyti plaukus - tai, žinoma, padarė tėvas.

Po filmo “Gyvieji didvyriai” premjeros Lietuvoje Vytukui visam gyvenimui prilipo Lakštingalos pravardė. “Tuomet, 1959 metais, man ir tėvams nieko netrūko, nes aš gavau už vaidmenį “Lakštingaloje” krūvą pinigų. Tėvas už tuos pinigus galėjo patį geriausią anuomet automobilį “Volga” nusipirkti, bet jis to nepadarė. Aš tada kasdieną valgydavau šokoladinius saldainius su riešutais. Turbūt tai buvo “Voveraitė”. Užtekdavo tų saldainių ir broliui su sese, ir draugams”, - pasakojo Lakštingala.

Lakštingala, būdamas moksleivis, lankė bokso treniruotes pas žinomą anuomet trenerį Buksą, vasarą važiuodavo į sporto stovyklas. Merginos lipte lipo prie jo, nes jis buvo gerai žinomas Kaune vaikinas. Tačiau ne merginos, o alus vis dažniau apsukdavo galvą Lakštingalai. “Per dieną vasarą išgerdavau po 10-15 bokalų alaus”, - apstulbino pašnekovas.

Žmona ir sūnus paliko

Paskutinė darbininko Lakštingalos darbovietė buvo kojinių fabrikas “Silva”. Kaip prisipažino pašnekovas, jį atleido už girtavimą darbo metu. Nuo tos minutės Vytautas pradėjo dideliu greičiu riedėti gyvenimo nuokalne, tačiau jo žmogiškoji tragedija prasidėjo anksčiau.

Lakštingala, išlepintas merginų dėmesio, niekaip negalėjo išsirinkti gyvenimo draugės. Vedė vėlokai - būdamas 34 metų. “Išsirinkau gražiausią, mano supratimu, merginą. Ji buvo žinomo Kaune žydo Laferio dukra. Gyvenau su Dina uošvių bute. Turiu pripažinti, kad ten prabėgo gražiausios mano gyvenimo dienos. Deja, šis laimingas laikotarpis buvo trumpas - Dina su mažu sūneliu greit išvažiavo į JAV, o aš išsikrausčiau gyventi pas brolį. Jis tapydavo. Ką uždirbdavo, tą pragerdavo. Gėriau ir aš”, - prisipažino Lakštingala.

Jis sakė daug moterų turėjęs gyvenime, tačiau nė vienos nemylėjęs taip, kaip Dinos. Ne, laiškų jai nerašąs, nes ir ji niekada jam nerašė. Žinoma, įdomu būtų žinoti, koks žmonos ir sūnaus likimas, tačiau susitikti su jais nenorėtų. Matyt, Lakštingala vis tik gėdijasi dabartinės savo padėties.

Pilka kasdienybė

Lakštingala keliasi anksti - apie 6 valandą. “Kartais valandą anksčiau, kartais - vėliau. Juk laikrodžio neturiu. Pavogė kažkas, - aiškino pašnekovas. - Laikrodis, tiesą sakant, man nelabai reikalingas - gyvenu pagal saulę. Prausiuosi dubenyje, o vandenį atsinešu iš artimiausios aludės. Beje, ten užsidirbu ir alaus buteliui iššluodamas kiemą ar atlikdamas kitus nesudėtingus darbus. Ne, jokioje Darbo biržoje aš neregistruotas, nes ir lietuviško paso nesu regėjęs. Turiu tik sovietinį, bet jis dar iki šiol galioja - praverčia lombarde, į kurį nunešu draugų įduotus daiktus”, - pasakojo Lakštingala.

Pašnekovas tvirtino žinąs, kas vyksta Lietuvoje, domisi politika laikraščiuose, kuriuos paskaito, kai draugai atneša. Paprašytas parodyti apie jį sovietmečiu rašytus straipsnius, tvirtino neišsaugojęs nė vieno. Kaip ir nuotraukų. Neišsaugojo Lakštingala ir dantų, todėl ne visada lengva suprasti, ką jis kalba. “Moterų dabar neturiu, tai ir nesijaudinu dėl prarastų dantų. Maža to, nereikia nei šepetėliu rūpintis, nei pasta. Išskalauju vandeniu - ir gana”, - atviravo Lakštingala.

Paklaustas, ar dėl tos pačios priežasties ir barzdos neskuta, atsakė, kad šiuo metu neturi vienkartinių skustuvų. “Kai draugai atneš, tuomet ir nusiskusiu”, - paaiškino pašnekovas. Lakštingala neprisimena, kada paskutinį kartą valgė sriubos. “Kava neseniai vaišino kaimynas Juozas, o alumi pats pasirūpinu. Ypač tai nesunku, kai mieste vyksta renginiai - už dešimt tuščių alus butelių gaunu pustrečio lito. Už tokią sumą galima butelį alaus nusipirkti ir pyragėliu su mėsa užkąsti. Jei reikia pinigų, nesidroviu šiukšlių konteineryje paieškoti spalvotųjų metalų. Ne vienas aš dabar taip gyvenu”, - lyg ir teisinosi Lakštingala.

Didžiausia jo svajonė? Turėti šeimą, butą ir darbą, o šį rytą - baltos kavos puodelį su skaniu sumuštiniu.