Prašyčiau

Štai aš stoviu prieš Tave, STT, ir trokštu atsiduoti, pasiduoti ir prisipažinti. Štai aplink mane susibūrę liudininkai - laikraščių skaitytojai, teležiūrovai, bulvių valgytojai, draugai, artimieji ir giminės - gal jie nežino, kas tai yra STT... Prisipažink, STT, kad esi Specialiųjų tyrimų tarnyba. Prisipažįsti? Gerai.

Tai Tu dabar klausyk, STT... Prašyčiau ištirti, kodėl mano kabinete neatsirado voko su 1000 (vienu tūkstančiu) dolerių. Bijau, kad apsiverksiu... Kai pagalvoju, STT, kad galėtų atsirasti (teoriškai) vokas su 10 tūkstančių, 100 tūkstančių, milijonu tūkstančių ir taip toliau!..

Užsisvajojau, STT, atleisk. Tik trukdau Tau dirbti. Bet matai girdėjau, kad vieno, asmeniškai mano gerbiamo, Seimo nario kabinete buvo atsiradęs vokas su 1000 (vienu tūkstančiu) JAV dolerių. Tai prašyčiau ištirti, kodėl mano kabinete neatsirado. Nuolankiai.

Ir dar daug ko neatsirado! Tik nuolat dingsta kas nors. Smulkmenos visokios, STT, nesirūpink. Tai dantų krapštukas, tai šaltkalvio plaktukas, tušinukas, vakarykštės dienos kalendoriaus lapelis... Kabinetas - ir tas dingo. Bet nesuk sau galvos, STT, viskas suderinta. O gal jo apskritai niekada nebuvo, to kabineto - neprisimenu jau... Atmintis kaip rėtukas. Ne “rietukas”, STT, o “rėtukas”. Nepainiokim. Duršliokas, vienžo, kaip sako filosofai.

Tai neprisimenu, ar jau prašiau ištirti - jeigu aš važiuočiau tose bumpsinčiose mašinose pro šalį, ar irgi būčiau panašus į vidutinio lygio banditėlį, ar jau galima būtų mane “semti”, nė vardo neklausiant. Vargu bau. Negaišk dėl tokių niekų laiko. Aš pats ištyriau. Pasižiūrėjau į veidrodį ir ištyriau. Greičiau jau būčiau panašus į šmėklą, o ne į pradedantį gangsterį. Atsiimu tą prašymą.

Pateikiu kitą. Prašyčiau ištirti, kodėl aš neradau apatiniame to stalo, kurį kadaise atsivežiau iš šiukšlyno, stalčiuje voko su 1000 (vienu tūkstančiu) JAV dolerių? Ak, šito jau klausiau! Pardon... Tai kodėl tada neradau voko su 1000 (vienu tūkstančiu) eurų? Nei apatiniame, nei viršutiniame, nei viduriniame. Aha, supratau - iš kur tokiame stale galėtų būti eurai... Seimas tai ne šiukšlynas. Ir kai tas stalas buvo sutvertas, apie jokius eurus dar net nesapnavom. Žinoma...

Tada prašyčiau ištirti, ar vaikučiai neišveš manęs ant rogučių į girią, jei aš jiems deklaruosiu savo senatvės pensiją. Mes mylim vieni kitus, STT, bet gyvenimas yra griežtas kaip Dezdemonos vyras - jis smaugia. O kodėl tu nuslėpei, Žertva, savo požeminį pragyvenimo lygį, klausia gyvenimas. Ir smaugia. Vamzdėc Feliksui...

Bet kol dar esu, prašyčiau ištirt, STT, ar nesudaužysiu aš vieną gražią dieną savo televizoriaus “Temp C-280D” į smulkius šipuliukus? Ar vieną gražų vakarą neišvarys manęs ta jo reklama iš proto? Jis sako, jei nebus reklamos - nebus filmų, futbolo, krepšinio, “Eurovizijos” - apskritai, nebus televizijos. Televizorius bus, bet su juo nepasikalbėsi. Jis bus negyvas. O reklama - tai jo gyvybės šaltinis. Man atrodė, kad yra atvirkščiai, bet iš tikrųjų gal tai simbiozė? Kai vienas kenkėjas puikiai sugyvena su kitu kenkėju. Prašyčiau neužsigauti - aš labai myliu televiziją - bet prašyčiau ištirti. Kas nuo ko tarp mūsų trijų priklauso? Reklama, televizija, žiūrovas. Gali būti, kad visi trys bando vienas kitam kenkti ir puikiausiai sugyvena. Meilė, STT, meilė. Paslaptingas reiškinys...

Poltergeistas irgi. Lietuvoje atsirado kažkokie “jie”. “Jiems nesvarbu”, - mes sakom. Ir tie, kurie mūsų manymu, galėtų būti “jie”, irgi sako - “jiems nesvarbu”. Kažkokie paraleliniai pasauliai. Prašyčiau ištirti, STT, kokiame pasaulyje mes gyvenam. Ačiū.

Visada Tavo - Feliksas Žertva