Klausyk, Žertva...

Kas tai yra “rankos kelis”? Nežinai? Palauk, aš tave užvesiu ant kelio... “Kojos riešas” - žinai? Parodyk. Parodyk, kur tai yra. Taip, teisingai. Tai yra čiurna. Kojos riešas - čiurna. Neužmiršk. O kas yra “užpakalio pakaušis”? Persiprašau, velniai griebtų, persiprašau! Ne “užpakalio pakaušis”, o “galvos užpakalis”. Parodyk... Teisingai - tai yra ne viršugalvis, o pakaušis. Galvos užpakalis yra pakaušis. O “užpakalio galvos” nėra. Ten tik du pusrutuliai - kairysis ir dešinysis. Kaip Seimo frakcijos. Kaip ideologijos kryptys. O iš esmės, šikna, ir tiek. Persiprašau...

Tai dabar jau turbūt nuspėsi, kad rankos kelis yra alkūnė, o kojos alkūnė - atvirkščiai. Dedukcija.

Matai, kai kurį laiką nevartoji kai kurių žodžių - kaip tatai “pusrutuliai”, “dilbis”, “žastas”, “smilius”, “skruostai” - tai paskui užsimiršta, kaip vadinasi kasdien naudojami reikmenys. Kelnes, pavyzdžiui, maustaisi jau daugiau nei šešis dešimtmečius, o kas yra kritė, nežinai. Tataigi... Kelnių rankovė, beje, irgi turi savo vardą. Ir jei užmiršai, kaip ji vadinasi, dedukcija ir analogijos čia tau nepadės. Jeigu žarna, į kurią kiši ranką, vadinasi “rankovė”, tai ta žarna, į kurią kiši koją, nemanyk, kad vadinasi “kojovė”. Apsiriksi. Šiokios tokios painiavos kalboje, kaip ir politikoje, esama. Visiems aišku, kodėl tai, ką mauni ant kojos, vadinasi “kojinė”, bet nesuprantama, kodėl tai, ką mauni ant rankos, vadinasi ne “rankinė”, o “pirštinė”. Iš esmės juk ir kojinė galėtų būti “pirštinė”. Galėtų būti “rankų pirštinės” ir “kojų pirštinės”. Arba tiesiog “kojinės” ir “rankinės”, bet tada jau rankinukų ir ridikiulių “rankinėmis” nepavadintum, ar ne? Nors pinigus galima laikyti ir rankinėje, ir kojinėje, ir pirštinėje. Kad tik jų turėtum, ar ne?

Tai štai... Kalba rūpinasi kalbininkai, o pinigais - politikai. Suprask gi pagaliau, Žertva nelaimingas, jog visi gyvenime turi savo šventą vietą kaip kad vilkai girioje. Vilkai, kaip žinia, yra miško sanitarai. Jei nebūtų vilkų, prisiveistų per daug kiškių, stirnų, briedžių ilgaragių, visur voliotųsi jų dvėselienos, ir miškas pradvistų.

Tai dabar pabandyk įsivaizduoti, kas būtų, jei nebūtų kalbininkų ir politikų... Tėvynėje kiltų chaosas. Mes nesusikalbėtumėm ir uždustumėm nuo antisanitarinių sąlygų. Bet aš tau pasakysiu, kodėl aš nieko nebijau, kai vieni sanitarai bando nuversti kitus sanitarus. Pavyzdžiui, demokratai prezidentą ir atvirkščiai. Nebijau todėl, kad šventa vieta tuščia nebūna - našlaičiais neliksim.

Teodoras Bacila