Gruzijoje savaitę pabuvojęs lietuvis iš esmės pakeičia supratimą, kas yra blogas kelias

Prieš kelis šimtus metų Gruzijoje gyveno apie 20 mln. žmonių. Po turkų, persų ir kitų užpuolikų sukeltų padarinių gruzinų dabar yra keturis kartus mažiau. Atrodo, jog tik religija dabar padeda šiai tautai išlikti.

Baltijos šalis mini geru žodžiu

“Jūs iš Lietuvos?”, - perklausė į viešbutį vežęs taksistas Michailas. “Žinau, žinau, “Žalgiris”, “Sabonis”, - rusiškai su gruzinišku akcentu išpyškino jis. “Dabar jūs, atrodo, jau Europos Sąjungoje, ar tikrai? - bandė pasitikslinti Michailas. - Gal ir mums padėsite į ją įstoti. Kai grįšite į Lietuvą, parašykite gerą straipsnį apie Gruziją”. Pasitikslinęs, ar jau ragavome tikro gruziniško vyno, taksistas nusišypsojo ir pasuko viešbučio link.

Gruzinai ypač gerbia Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip toliausiai pažengusias Rytų Europos šalis. Jie vis dar pabrėžia greitą mūsų išsivadavimą iš Sovietų Sąjungos.

“Lietuvius gruzinai gerbia už darbštumą, švarą bei duoto žodžio laikymąsi”, - sako Gruzijoje gyvenanti lietuvė Zina Medelinskaitė-Karuchnišvili. Ji, kaip ir dar apie 80 lietuvių, įsikūrę Tbilisyje, stengiasi tarpusavyje bendrauti. “Pasiilgstu Lietuvos, bet nežinau, kaip galėčiau gyventi be kalnų. Nuo pirmos dienos Gruzijoje nesijaučiau svetima”, - sakė ponia Zina. Kitos dvi moterys, atskubėjusios į susitikimą su lietuvių grupe, nesulaikė ašarų. “Kokie jūs gražūs, tikriausiai ir Lietuva taip atrodo”, - sakė moterys.

Bažnyčiai - ypatinga pagarba

Senamiesčio Tbilisiui galėtų pavydėti bet kuris kitas pasaulio miestas. Viena legendų skelbia, jog Tbilisį prieš 1500 metų įkūrė karalius Vahtangas Gorgasalis. Medžioklėje jis pašovė elnią. Sužeistas gyvūnas įkrito į upelį. Karaliaus nuostabai, vandenyje žvėris atsigavo ir kaip strėlė nušuoliavo šalin. Upelyje vanduo buvo karštas, todėl karalius pamanė, kad vanduo turi stebuklingų galių. Valdovas liepė prie upelio pastatyti miestą ir pavadino jį Tbilisiu (“Tbili” reiškia karštas).

Tačiau šiuo metu dauguma sostinės pastatų apleisti, nyksta kultūros vertybės. Paminklosaugininkams čia tikrai yra ką veikti. Beje, daugelyje vietų išlikę nebaigti statyti paminklai. Bet, atrodo, armatūrų ir betono griaučiai stovės dar ilgai.

Labiau prižiūrimos bažnyčios. Skirtingai nuo Lietuvos katalikų, Gruzijos ortodoksų bažnyčiose per Mišias gausu paauglių. Kaip ir suaugusieji, jie karštai meldžiasi, o išėję iš šventovės bučiuoja jos sienas. Prieš patenkant į bažnyčią, moterims privalu užsirišti skarelę.

Kėdė ant sienos

Seniausios Tbilisyje Kristaus bažnyčios, pastatytos dar VI amžiuje prižiūrėtojas, kunigas Georgijus Čachvašvilis sakė, jog gyvenimas Gruzijoje nelengvas. “Bet žmonėms padeda Dievas”, - sakė jis. Sunkūs metai, kuriuos išgyvena Gruzija, nepadarė žmonių piktesnių.

Netoli bažnyčios, pėdinant siaura gatvele, į akis krito maždaug 2,5 metro aukštyje pakabinta senovinė kėdė be dugno. Pašalietis labai suklystų, kėdę ant sienos priskirdamas vietos menininkų išmonei. Po kelių akimirkų prie raudonų plytų sienos priėjo vyriškis, nešinas medinėmis kopėčiomis. Jį atlydėjo būrelis vaikų. Pasilypėjęs, jis nuėmė aplūžusią kėdę ir užkabino kitą.

Paklaustas, kodėl kabinamos kėdės, šalia įsikūrusios užeigos barmenas paaiškino, jog krepšinio lankai Gruzijoje labai brangūs, todėl juos pakeičia kėdės be dugno. Apie tai sužinoję Lietuvos diplomatai jau pradėjo ieškoti rėmėjų. Jie žada nupirkti keletą krepšinio inventoriaus komplektų ir padovanoti gruzinams. Pirmiausia pažadėta pasirūpinti, kad ant sienos siauroje gatvelėje kabėtų ne kėdė, o krepšinio lankas su tinkleliu.

Šilti santykiai tarp žmonių

Kiekvieno gruzino namuose turi būti ne mažiau kaip 20 litrų naminio vyno. “Neturėsi vyno, apsijuoksi prieš svečią”, - aiškino virėju dirbantis Zviadas Čanadzė. Gruzinai įsitikinę, jog svečią į namus atsiuntė Dievas, todėl ant stalo padeda net paskutinį šeimos kąsnį.

Šilti santykiai tarp žmonių, net jei jie nėra giminės, išskiria Gruziją iš kitų kraštų. Vairuotojai vieni kitiems padeda pastatyti automobilius. Kontrastas tarp skirtingų tautybių žmonių santykių ypač matomas stebint, kaip bendrauja gruzinai vyrai. Š.Rustavelio prospekte galima pamatyti vyriškius, kurie eina susikibę rankomis ar net apsikabinę. Tai visiškai nereiškia, kad jie gėjai. Atvirkščiai, jie labai geri draugai. Toks bendravimas įprastas pietiečiams, pradedant Italija ir baigiant arabų kraštais.

Vyresnio amžiaus tbilisiečiai skverelyje, kur pastatytas paminklas rusų poetui ir rašytojui Aleksandrui Puškinui, paprastai iki išnaktų žaidžia šachmatais. Jiems netrukdo nei lietus, nei nuo gatvės sklindantis triukšmas ir smogas.

Maldininkai plūsta į Gruzijos “Vatikaną”

15 kilometrų nuo Tbilisio į Mcchetą, vadinamąjį Gruzijos “Vatikaną”, nuolat plūsta maldininkai.

Į miestą 800 metrų aukštyje žvelgia viena didžiausių Gruzijos šventovių - Džvario Kryžiaus vienuolynas. Jis iškilo 584 m., kai vienuoliai ant kalno pastatė 3 metrų aukščio masyvų kryžių, o vėliau aplink jį surentė vienuolyną.

Tarp 5,4 mln. Gruzijos piliečių ortodoksų bažnyčiai priklauso apie 80 proc. gruzinų. Dauguma jų Mcchetoje ne kartą lankėsi Svetichovelio sobore. XVI amžiuje pastatytą šventovę juosia aukšta tvora, o į teritoriją galima patekti tik pro didelę arką. Čia atvykėlius pasitinka būrys vargetų, prašančių išmaldos.

Soboro požemiuose amžinojo poilsio atgulė daug didikų, tarp jų ir moteris Sidonija, palaidota kartu su Kristaus drobule. Bažnyčioje yra ikona, iš kurios žvelgia Kristus. Sakoma, jog, gerai įsižiūrėjus, Kristus užmerkia ir atmerkia akis. Tereikia į ikoną žvelgti atvira širdimi.

Kadaise Mccheta buvo Gruzijos sostinė. Joje lankėsi net Aleksandras Makedonietis, kurio garbei iškilo paminklas, o jo vardu pavadintas tiltas per Aragos upę.

Provincijoje klesti nelegali prekyba

Gruzijos provincijos miesteliuose vaizdas gana slogus. Aplinkosauginių reikalavimų čia niekas nepaiso. Pakelėse - daugybė šiukšlių, tarp kurių ganosi avys, karvės ir net kiaulės.

Kaimuose padėtis katastrofiška, nes nedarbo lygis čia siekia 90-95 proc. Nedarbas žmones verčia prekiauti viskuo, pradedant kontrabandinėmis cigaretėmis ir baigiant nuskintomis alyvomis, kurias paprastai prie pakelių parduoda pagyvenusios moterys. Pravažiavus pro bet kurį Gruzijos kaimą, į akis krenta daugybė lentelių, kuriose siūloma įsigyti nelegalių degalų. Jie kontrabandos srautais gabenami iš kaimyninio Azerbaidžano, kaip, beje, ir kontrabandinės cigaretės. Stebėtina, bet nelegalių prekių kainos niekuo nesiskiria nuo legaliai parduodamų.

A-95 atitikmens benzinas Gruzijoje kainuoja 2,04 Lt. Tačiau vairuotojai sako, jog jis vis brangsta.

Stalinas garbinamas iki šiol

Stalino gimtinėje Goryje “didysis tautos tėvas” iki šiol garbinamas kaip ir sovietmečiu. Už 65 km nuo sostinės esančioje Stalino gimtinėje blogo žodžio apie Staliną niekas nepasakė. “Jis buvo genijus ir tikras vyras”, - aiškino taksi vairuotojas Sergo Caciašvilis.

Panašiai apie Staliną kalbėjo ir jo vardo muziejaus gidė Chatuma Tatišvili. Stalino muziejuje kuo rimčiausiai pasakojami Stalino žygdarbiai, kad jis kelis kartus sėkmingai pabėgo iš kalėjimo. Didelis dėmesys skiriamas Sovietų Sąjungos susikūrimui, rodomas vagonas, kuriuo Stalinas vykdavo, saugomi asmeniniai daiktai ir dovanos. Net namas, kuriame Stalinas gyveno vaikystėje tik ketverius metus, iki šiol aptvertas ir iš toli primena mauzoliejų.

“Bet Stalinas pasmerkė myriop milijonus žmonių, kaip galite garbinti žmogžudį?”, - neatstojame nuo Chatumos. “Napoleonas irgi nebuvo šventasis, bet jį Prancūzijoje visi gerbia, - trumpai atrėžė Ch.Tatišvili. - Be to, Stalinas - gruzinas ir sugebėjo valdyti tokią didelę valstybę”.

Goryje galima gauti degtinės su Stalino atvaizdu, o ant etiketės parašyta - “Ni šagu nazad” (“Nė žingsnio atgal”). Net ant senutėlio PAZ maršrutinio autobuso varžtu vairuotojas pritvirtino Stalino bareljefą. Goryje iš viso yra trys paminklai Stalinui.

Į unikalias vietas nėra kelio

Pabuvus Gruzijoje, bet kuriam lietuviui pasikeičia supratimas apie blogus kelius. Lietuvoje dėl vienos arba kelių duobių vairuotojai iš karto keiksnoja kelininkus. Tačiau, pavyzdžiui, važiuojant keliu iš Gorio į istorinį Uplistsikhės miestą, apie 10 km kelio atkarpa visiškai neįmanoma važiuoti. Kelias toks blogas, kad vairuotojai įgudo važiuoti šalikele. Aplenkti lėtesnį automobilį galima tik išvažiavus į priešingoje eismo juostoje esančią šalikelę, o lenkimo manevras judant 20 km/val. greičiu trunka ne mažiau kaip 10 minučių.

Pati Uplistsikhė - nepaprasto grožio istorinis palikimas. Apie 400 patalpų išskobta tiesiog kalnuose. Pirmieji žmonės Uplistsikhėje apsigyveno maždaug I amžiuje. Po 900 metų jame jau gyveno, kaip manoma, apie 10 tūkst. žmonių. “9,6 hektarų pagrindinėje miesto citadelėje buvo įsikūrę tik turčiai”, - aiškino gidas ir archeologas Stalberas Tatrišvilis.

Kadaise mieste veikė vaistinė, buvo gaminamas vynas, o per archeologinius tyrinėjimus viename indų buvo surasti keturi vynuogių kauliukai. “Tai įrodo, jog vyną gruzinai gamino prieš tūkstančius metų”, - sakė gidas S.Tatrišvilis. Jis apgailestavo, jog pastaraisiais metais Uplistsikhėje apsilanko itin mažai turistų, o vien tik unikalaus miesto aplinkai sutvarkyti reikėtų ne mažiau kaip 2-3 mln. dolerių.

Pakelėse - paminklai ir kryžiai

25 metus Uplistsikhę tyrinėjantis S.Tatrišvilis sutinka, jog kol nebus normalaus kelio, joks vokietis ar britas pensininkas nesiryš aplankyti istorinio paminklo.

Gruzijos pakelėse matyti itin daug paminklų ir kryžių, pastatytų žuvusiems avarijose. Skirtingai nuo lietuvių, pakelėse gruzinai stato iki 50 cm aukščio paminklus, juos aptveria metaline tvorele. Vietomis buvo matyti prie paminklų pastatyti suoliukai su staleliu.

Valdžios vyrai oficialiai pažadėjo šiemet sutvarkyti apie 280 km Gruzijos kelių. Bet tai padaryti prezidento Michailo Saakašvilio aplinkai bus labai sunku. “Prieš “rožinę revoliuciją” buvo dar blogiau, nes tik po jos buvo dvigubai pakeltas minimalus atlyginimas (nuo 17 iki 35 larių) ir pensija (nuo 14 iki 28 larių)”, - aiškino Tbilisyje gyvenantis Kakha Zurabišvilis. Šių lėšų užtenka susimokėti tik už komunalines paslaugas.

Troškimai išsipildo

Dabartinius gyvenimo sunkumus gruzinai įvardija kaip Dievo siųstą tautai išbandymą. Ant kiekvieno didesnio kalno gruzinai pastato koplytėlę arba didelį kryžių.

Jie vis dar tiki ir antgamtinėmis jėgomis. Čia paplitęs tikėjimas “troškimų medžiais”. Jų visoje Gruzijoje yra bent kelios dešimtys. Tikima, jog ant “troškimų medžio” šakos užrišus kaspinėlį, noras būtinai išsipildys.

40 metų Malchazi Gogoladzė pasakojo, kad visą gyvenimą troško dvynių. “Šį norą prieš maždaug 15 metų užrišau ant dviejų medžių šakelių. Šeimoje gimė trys vaikai, bet dvynių žmona nepagimdė”, - pasakojo vyriškis.

Vaikai užaugo ir kartą nuėjusi pas ginekologą Malchazi žmona sužinojo, kad yra nėščia. “Įsčiose buvo dvyniai, bet jei jie būtų gimę, už menką algą šeimos neišlaikyčiau, - liūdnai prisiminė M.Gogoladzė. - Tas pat pasikartojo ir maždaug po pusmečio”. Antrųjų dvynių šeimai taip pat teko atsisakyti. Gruzinai sako, jog nuo žmonių paliktos energijos “troškimų medžiai” naktimis išsiskiria iš kitų ir šiek tiek šviečia.