Paskutinius medžių lapus jau baigia nudraskyti vėjai ir rudens darganos, ūgliai sumedėję, sėklos subrandintos, pumpurai pasislėpę po storais žvyneliais, o eglių ir pušų spygliai pasidengę vaško sluoksneliu - medžiams ir krūmams prasidėjo žiemos poilsis. Ar visiems?

Sodinis hamamelis (Hamamelis virginiana L.), regis, nepaiso gamtos dėsnių. Niūrią lapkričio dieną virš pažliugusios (kartais ir apsnigtos) dirvos plačiai skečiasi jo šakos, tankiai apkibusios besiskleidžiančiais geltonais švelnaus kvapo žiedais. Jie smulkūs (apie 1,5 cm skersmens), sudaryti iš siaurų vingiuotų juostelių pavidalo vainiklapių. Hamamelis Lietuvoje paprastai žydi lapkričio - gruodžio mėnesiais, bet kartais pražysta ir spalio viduryje. Švelnesnėmis žiemomis žydi iki sausio. Gležni, lengvučiai tarsi nėriniai žiedeliai ištveria -10° C šaltį.

Šis krūmas vaisius brandina pavasarį. Jo sėklos smulkiose, neišvaizdžiose dėžutėse subręsta kovo ar balandžio mėnesį. Tiesa, ne tuoj po žydėjimo, o dar po metų. Tad nenuostabu, kad angliškai hamamelis vadinamas burtininkų (arba raganų) lazdynu (“witch hazel”). Kodėl jis vadinamas “raganų” lazdynu - mums jau aišku, o štai kodėl hamamelis vadinamas lazdynu? Ogi todėl, kad jo lapai bei krūmo forma šiek tiek primena lazdyną.