Ieškodami kuo patogesnės vietos valdžioje arba šalia jos parlamentarai nesidrovi migruoti iš frakcijos į frakciją

Kadenciją baigiantis Seimas yra visai kitoks, nei buvo ją pradėdamas. Dalies parlamentarų išvis neliko, kiti pakeitė savo politinę orientaciją, iškeliaudami į kitas frakcijas ir atsiribodami nuo tų partijų, kurios atvedė juos į Seimą.

Politologai pastebi, kad parlamentarus migruoti dažniausiai priverčia pragmatinė paieška, kur jie galėtų turėti daugiau valdžios.

Valdančioji dauguma pakito

Į 2000 metų spalio 8 dieną išrinktą ketvirtąjį po nepriklausomybės atkūrimo Seimą pateko 50 socialdemokratinės koalicijos, kurią sudarė Demokratinė darbo ir Socialdemokratų partijos bei Rusų sąjunga, atstovų, 33 Liberalų sąjungos, tuomet dar vadovautos Rolando Pakso, nariai. Naujoji sąjunga (socialliberalai) parlamente iš pradžių turėjo 28 narių frakciją, Tėvynės sąjunga - 9 narių. 2000 metais išrinktame Seime iš karto susiformavo ir 8 parlamentarus vienijanti Jungtinė frakciją, kurioje buvo Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungų bei Lenkų rinkimų akcijos atstovai.

Netrukus sudaryta 7 narių Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos frakcija. Likusieji 6 Seimo nariai tuomet pateko į nefrakcionuotą Mišriąją Seimo narių grupę.

Kadencijos pradžioje susiformavo Prezidento Valdo Adamkaus puoselėta, tačiau gana trapi Naujosios politikos koalicija. Į ją įėjo liberalai, socialliberalai bei Jungtinės frakcijos atstovai. Kurį laiką šią daugumą dar rėmė keturi Valstiečių sąjungos atstovai Seime.

Tačiau per ketverius metus vaizdas Seimo salėje gerokai pasikeitė. Naujosios politikos koalicija neišlaikė vidinių nesutarimų ir žlugo praėjus vos aštuoniems mėnesiams nuo Seimo darbo pradžios. Susidarė gerokai stabilesnė kairiojo centro socialdemokratų ir socialliberalų koalicija, iki šiol valdanti valstybę.

Atsisakė mandatų

Šiuo metu Seime laisvos šešios parlamentarų vietos. Per ketverius metus net trylika Seimo narių neteko savo mandatų. Dalį jų pakeitė daugiamandatėje apygardoje į kandidatų sąrašus įrašyti kiti politikai, tačiau dalis laisvų vietų taip ir liko neužimta, nes mandatų atsisakę Seimo nariai buvo išrinkti vienmandatėse apygardose, kur pakartotiniai rinkimai arba sužlugo, arba dėl laiko stokos išvis nebuvo surengti.

Socialdemokratas Rimantas Ruzas 2002 metų spalį žuvo autoavarijoje.

Po to, kai buvo išrinktas Prezidentu, parlamentaro mandato 2003 metų vasarį atsisakė R.Paksas. Kartu su juo į Prezidentūrą išėjo dar du Seimo nariai - Dalia Kutraitė ir Alvydas Medalinskas.

Konservatorius Vitas Matuzas mandato atsisakė pernai pavasarį, kai buvo išrinktas Panevėžio miesto meru. Liberalas Rimvydas Vaštakas paliko Seimą pernai spalį, kai išėjo dirbti į privatų verslo sektorių.

Aloyzas Sakalas, Rolandas Pavilionis, Vytautas Landsbergis ir Gintaras Didžiokas šiemet birželį buvo išrinkti į Europos Parlamentą, todėl jiems teko atsisakyti Seimo narių mandatų.

Vytenis Andriukaitis, Arvydas Vidžiūnas ir Vytautas Kvietkauskas mandatų atsisakė po to, kai šią vasarą pateko į parlamentarų galimos korupcijos skandalą.

Atskilo nuo liberalų

Per ketverius metus net 31 Seimo narys, tai yra beveik ketvirtadalis visų parlamentarų, pakeitė savo frakcijas. 2001 metų vėlyvą rudenį, skilus Liberalų sąjungai, susiformavo Liberalų demokratų partija ir jos frakcija Seime, vadovaujama R.Pakso. Tuomet į ją atėjo 12 parlamentarų - Dailis Barakauskas, D.Kutraitė, Vytautas Lapėnas, Jonas Lionginas, Eugenijus Maldeikis, A.Medalinskas, R.Paksas, Eimundas Savickas, Egidijus Skarbalius, Pranas Vilkas, Vladas Žalnerauskas ir Henrikas Žukauskas.

Vėliau, R.Paksui, D.Kutraitei ir A.Medalinskui išėjus į Prezidentūrą, prie liberaldemokratų Seime prisijungė iš Naujosios sąjungos frakcijos pašalintas R.Pavilionis, liberalus palikęs Algimantas Matulevičius. Dar vėliau į Liberalų demokratų frakciją atėjo socialliberalais nusivylęs ir kurį laiką Mišrioje grupėje pabuvęs Jonas Čiulevičius. Tačiau jis prieš šiuos Seimo rinkimus paskelbė esąs nusivylęs ir liberaldemokratais. Tiesa, frakcijoje jis išliko.

Liberaldemokratų frakcijoje tebėra ir J.Lionginas, nors šiuose Seimo rinkimuose jis jau dalyvauja kaip Darbo partijos kandidatas.

Naująją sąjungą į Liberalų demokratų partiją iškeitė Kęstutis Skamarakas. Šią frakciją papildė ir du Lenkų rinkimų akcijos atstovai Seime - Valdemaras Tomaševskis ir Gabrielis Janas Mincevičius.

Liberaldemokratai turi ir perbėgėlių iš frakcijos į frakciją rekordininką Seime - Aleksanderį Poplavskį. Jis į Seimą pateko kaip Naujosios sąjungos atstovas, tačiau po dvejų darbo metų nusprendė prisišlieti prie liberalų. Dar vėliau perėjo į liberaldemokratų gretas. Tad vienoje frakcijoje A.Poplavskis vidutiniškai išbūdavo vos po pusantrų metų. Dabar Liberaldemokratų frakcija turi 15 narių.

Iš socialdemokratų - vienintelis perbėgėlis

Šiuo metu 22 atstovus turinti Liberalcentristų frakcija susiformavo iš ankstesnių Liberalų ir Jungtinės frakcijų, kai į vieną partiją 2003 metų gegužę susibūrė Liberalų, Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos. Liberalcentristus papildė iš socialdemokratų perbėgęs Stasys Kružinauskas.

Socialdemokratų frakcija per ketverius darbo metus neteko tik šio vieno nario. Tačiau į šią didžiausią Seime frakciją atėjo buvę socialliberalai Gediminas Dalinkevičius ir Juozas Palionis, buvę liberalai Jūratė Juozaitienė ir Juozas Raistenskis, Naujosios demokratijos partijos į parlamentą kelta ir kelerius metus šios partijos frakcijoje dirbusi Janė Narvilienė. Dabar Socialdemokratų frakcija turi 54 narius.

Naujoji sąjunga per ketverius metus prarado aštuonis narius. Be G.Dalinkevičiaus, A.Poplavskio, R.Pavilionio, J.Palionio, J.Čiulevičiaus ir V.Kvietkausko, tai Viktoras Uspaskichas, pašalintas už tai, kad įkūrė savo vadovaujamą Darbo partiją. Jis dabar yra Mišrioje Seimo narių grupėje. Joje yra ir Egidijus Klumbys bei Vasilijus Fiodorovas, į Seimą patekę pagal socialliberalų kandidatų sąrašą. Socialliberalų frakciją, šiuo metu turinčią 20 narių, papildė buvęs liberalcentristas Domininkas Velička.

Kaip žinoma, Socialdemokratų partija ir Naujoji sąjunga suformavo koaliciją dalyvauti naujojo Seimo rinkimuose.

Balansavo ant ribos

Konservatoriai, netekę V.Matuzo, į savo gretas priglaudė buvusius moderniuosius krikščionis demokratus, kurį laiką buvusius Jungtinėje frakcijoje. Tai Egidijus Vareikis ir Artūras Vazbys.

Per ketverius metus labiausiai kito Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos frakcija Seime, taip pat Mišri parlamentarų grupė. Pastaroji dabar vienija aštuonis Seimo narius.

“Valstiečiai” į savo gretas priglaudė Julių Veselką, taip pat buvusį krikdemų lyderį Kazį Bobelį. Toje frakcijoje yra buvęs ir Vytautas Šustauskas. Neseniai į Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos frakciją atėjo nuo 2003 metų lapkričio Seime esantis Vytautas Zabiela.

Šioje frakcijoje ne kartą likdavo mažiau narių, nei reikalaujama pagal Seimo Statutą, - 7. Tačiau frakcijos ir sąjungos lyderės Kazimieros Prunskienės iniciatyva vis pavykdavo surasti trūkstamų parlamentarų, kad frakcija nenustotų gyvuoti. Šiuo metu joje kaip tik ir yra septyni nariai.

Dabartinis Seimas nėra unikalus politikų perbėgimais iš frakcijos į frakciją. 1996-2000 metų parlamentas, kuriame dominavo konservatoriai, taip pat tuo pasižymėjo. Jame frakcijas per ketverius metus pakeitė penktadalis parlamentarų - 28. LDDP laikų Seimas pasižymėjo kur kas didesniu stabilumu, tačiau ir jame būta kelių perbėgimų.

Trys politinės migracijos priežastys

Politologai pastebi, kad politinės orientacijos keitimas ir politikų perbėgimas iš partijos į partiją labiau būdingas pokomunistinėms visuomenėms, negu brandžios demokratijos šalims. Pasak politologės Jūratės Novagrockienės, tokie perbėgimai “neprideda prestižo politikui, nors kartais jam pačiam būna naudingi”.

Jos nuomone, yra trys priežastys, kodėl politikai keičia partijas ir frakcijas. “Pirmas yra ideologinis veiksnys. Partijose dažnai egzistuoja keli ideologiniai sparnai, kartais kurio nors sparno nariai būna nepatenkinti visos partijos strategija ir taktika, jos vykdoma politika, todėl palieka partiją, ieško kitos arba įkuria savo”, - dėstė J.Novagrockienė.

Antra politikų migravimo priežastis, pasak politologės, yra “organizacinio-asmeninio pobūdžio motyvai”. “Dažnai išryškėja nesutarimai, skirtingi požiūriai tarp lyderių, susiduria ambicijos. Tai lemia vienos iš pusių pasitraukimą iš partijos ir išėjimą į kitą arba savos kūrimą”, - sakė ji.

Pagaliau trečioji perbėgimų priežastis - grynai pragmatinė. “Politikas ieško, kur jis geriau gali save realizuoti, kur jis turės daugiau valdžios. Čia ideologiniai svertai kur kas mažiau svarbūs, čia svarbus tiesiog valdžios troškulys”, - pastebėjo J.Novagrockienė.