Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Pokario želmenų gyvastis
2004-07-21
Virginija SKUČAITĖ
Gavę diplomus, jauni gydytojai pasklido po visą Lietuvą. Nemažai jų buvo paskirta į anuometinę Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę (Kauno medicinos universiteto klinikas - KMUK). Šioje gydymo įstaigoje jie tapo įvairių specializuotų skyrių bei klinikų įkūrėjais ar talentingais vyresnių kolegų pradėtų darbų puoselėtojais.
Ėmė į “rekrūtus”
Žilagalviai gydytojai auksinės sukakties proga susirinko Kauno medicinos universiteto Mažojoje auditorijoje (dabar prof. J.Žilinsko), kurioje 1948 metų rugsėjo 1-ąją vyko pirmoji, anatomijos, paskaita. Ją vedė docentas Artūras Jurgutis.
Jau pirmajame kurse pradėjo retėti studentų gretos - už rezistencinę veiklą buvo suimtas studentas Vytautas Endriukaitis, o paskutiniame kurse - Arvydas Bieliūnas. Iš 75 įstojusiųjų į institutą, diplomus gavo 65, iš kurių 10 - su pagyrimu. Kur dingo kiti studentai? Į šį klausimą mielai atsakė privačioje klinikoje tebedirbantis gydytojas urologas Kęstutis Jocius.
“Anuomet buvo propaguojamas šūkis: “Armijai - nacionaliniai kadrai”. Tad į ketvirtą kursą atvažiavo generolai iš Rygos, apžiūrėjo instituto studentų garbės lentą, pasidomėjo jų visuomenine veikla ir paėmė septynis rekrūtus į Charkovo universiteto Karo medicinos fakultetą. Į tą septyniukę patekau ir aš. Paskui teko ne vienerius metus Rusijoje dirbti karo gydytoju. Į Kauną grįžau tik 1960 metais”, - pasakojo Kęstutis Jocius.
Buvo didelių darbų pradininkai
Susirinkusieji tvirtino, kad didžiausią įspūdį paliko vidaus ligas dėstęs ir ne vieną prisiminimų knygą parašęs profesorius Alfredas Žiugžda. Beje, šiuo metu Kaune gyvena tik trys pedagogai: Algirdas Stropus, profesorė Elena Stalioraitytė, Henrieta Januškevičienė, dėstę dabar jau auksiniams absolventams.
Jubiliejinės kurso sueigos organizaciniam komitetui ir pačiam renginiui vadovavusi žinoma kardiologė profesorė Aldona Lukoševičiūtė suskaičiavo, kad keturi iš auksinių jubiliatų (Kęstutis Jocius, Bronė Butkienė, Vaclovas Stankevičius ir Birutė Gaigalienė) tebedirba iki šiol. Įdomu tai, kad tarp ilgiausiai dirbančių yra tas, kuris pirmas iš kursiokų sukūrė šeimą - tai Vaclovas Stankevičius.
Keturi iš auksinių jubiliatų tapo habilituotais daktarais, 7 - medicinos daktarais, 4 - profesoriais, 5 - docentais.
Žilagalviai absolventai pasidžiaugė, kad būtent jų kolegos įkūrė pirmuosius specializuotus skyrius ligoninėse. Pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje Povilas Barkauskas įkūrė Neurochirurgijos skyrių, anesteziologijos pradininku KMU klinikose tapo Juozas Gumauskas. Čia modernią Urologijos kliniką įkūrė Kęstutis Jocius, vaisingai darbavosi kiti 1954 metų laidos absolventai.
Geriausias gydytojas tarp poetų
Susirinkusieji palankiai atsiliepė apie savo seniūną Eduardą Selelionį. “Tai buvo geriausias gydytojas tarp poetų ir geriausias poetas tarp gydytojų”, - šmaikštavo neseniai į pensiją išėjusi profesorė Aldona Lukoševičiūtė.
Ji prisiminė, kad E.Selelionis, iš pradžių dirbęs Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, buvo paskirtas Kelmės ligoninės vyr. gydytoju. Ten dirbdamas jis išleido pirmąją poezijos knygelę. Tuo metu Sveikatos apsaugos ministerija pasiūlė jam butą Vilniuje ir žurnalo “Sveikatos apsauga” vyriausiojo redaktoriaus kėdę. Poetas ir gydytojas neliko abejingas pasiūlymui ir dirbo tose pareigose iki pačios “perestrojkos”, o dainos, sukurtos pagal jo eilėraščius, tebeskamba iki šiol.
Susitikimo dalyvis gydytojas patanatomas Jonas Kazlauskas laiko save paskutiniu profesorės Jadvygos Lašienės mokiniu. “Ji labai mylėjo šią specialybę. Didžiausias profesorės nuopelnas yra tas, kad būtent ji pirmoji pradėjo formuluoti patogenezinę ligos diagnozę - aptarinėjant po skrodimo mirusiojo ligą, profesorė nurodydavo jos pradžią, eigą ir pabaigą, aiškino, kodėl liga išsivystė. Aš, besimokydamas penktajame kurse, jau dirbau Respublikinėje Kauno klinikinėje ligoninėje patanatomu, nors oficialiai vadinausi laborantu. Esu dėkingas profesorei už tai, kad išmokė nustatyti ne tik ligą, dėl kurios žmogus mirė, bet ir ją sukėlusias priežastis”, - kalbėjo daugybę metų patanatomu Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje dirbęs Jonas Kazlauskas.
Elektros šoko pionierė
Koks įvykis kardiologės praktikoje paliko ryškiausią įspūdį? Į šį klausimą profesorė Aldona Lukoševičiūtė atsakė: “Tai buvo 1963 metų pavasarį, kai pirmą kartą Lietuvos kardiologijos istorijoje atgaivinau žmogų po klinikinės mirties, pritaikiusi anuomet naują metodą - elektros šoką. Tų pačių metų rudenį Kauno klinikinės ligoninės Kardiologijos skyriuje sutikau vieną gerokai vyresnį kolegą, grįžusį iš Kaišiadorių, kur merdėjo žmogus po miokardo infarkto. Kolega pasiūlė pamėginti tą žmogų išgelbėti, nes specialistas nebegalįs jam padėti. Su savo kolege skubiai nulėkėme į Kaišiadoris ir ištraukėme žmogų iš mirties”, - prisiminė istorinius Lietuvos kardiologijai įvykius profesorė Aldona Lukoševičiūtė.
Už elektros šoko pritaikymą kardiologijoje Aldona Lukoševičiūtė gavo TSRS valstybinę premiją, o į Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę mokytis naujo gydymo metodo plūdo kardiologai iš visos Tarybų Sąjungos. Beje, Aldona Lukoševičiūtė beveik nuo paskyrimo dienos dirbo KMUK. Anuomet, 1954 metais, jose tebuvo bendras vidaus ligų skyrius, kur buvo diagnozuojamos ir gydomos įvairios vidaus organų ligos. Tad nenuostabu, kad jauni specialistai siekė permainų.
“Su Medicinos instituto rektoriumi Zigmu Januškevičiumi 1957 metais nuėjome pas tuometinį Klinikinės ligoninės direktorių Petrą Jašinską ir pasiūlėme įsteigti Kardiologijos skyrių. Mūsų idėjai buvo pritarta. Tai ir buvo Vidaus ligų skyriaus skaidymosi į atskiras specialybes pradžia”, - teigė profesorė, daugybę metų vadovavusi pačios įkurtam Kardiologijos skyriui. Beje, pernai ji buvo apdovanota ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžiumi.
Į jubiliejinį susitikimą, kuriame atgijo šimtai prisiminimų, atvyko net ir tie kurso draugai, kurie seniai gyvena Izraelyje. Jie tvirtino, kad toje šalyje itin vertinami Kaune studijavusieji medikai, kartu su kitais kursiokais prisiminė, kad šiemet sukako 100 metų nuo lietuviško rašto ir spaudos grąžinimo, kad Lietuva skaičiuoja jau penkioliktus nepriklausomybės metus. Šias sukaktis bei mirusių dėstytojų, kolegų atminimą auksiniai absolventai pagerbė, padėdami gėlių prie Knygnešių sienelės, Laisvės paminklo ir Petrašiūnų kapinėse.
