Taip iki šiol dar pajuokauja senesnio amžiaus žmonės, prisimindami savo vaikystės kaimų senolius. Mat šie visai rimtai kalbėjo apie Mykolines kaip apie tam tikrą paprotine teise numatytą laiką.

Senojoje paprotinėje teisėje nekalbama apie senaties terminus kaip galimybę pasislėpti ir tokiu būdu likti nenubaustam - kartą nusikaltęs bendruomenei žmogus jau visada buvo stebimas budresne akimi ir turėdavo labai daug gero padaryti, kad atgautų prarastą pasitikėjimą ir pagarbą.

Šventojo Mykolo, arba Mykolinių, data (rugsėjo 29-oji) papročių teisės kalendoriuje buvo skiriama kaimynystės, bendruomenės ūkiniams-turtiniams santykiams apibrėžti. Kai gatviniuose kaimuose piemenų neprižiūrėtas galvijas, naktigonėje pramiegotas arklys ar netyčiomis iš kiemo išsprukęs kitas naminis gyvulys įlįsdavo į svetimus daržus bei pasėlius, kaimynai geruoju sutardavo dėl žalos atlyginimo arba spręsdavo tokią bylą kaimo krivūlėje (susirinkime), valsčiaus teisme. Tačiau Mykolinės - rugsėjo pabaiga, ir pagal ūkiškąjį kalendorių buvo tas metas, kai gero šeimininko javai ir daržovės jau turi būti po stogu, paruošti žiemojimui. Suvėlavusiam atlikti didžiuosius metų darbus ir palikusiam vasaros derlių rudens darganoms, jau nebederėjo skųstis kaimyno gyvulių padaryta žala - pats esi kaltas, netvarkingas, nerūpestingas. Tad ir buvo sakoma, kad “Po švento Mykolo - nebėr protokolo”.

Žmonės neteisdavo lengva ranka - išklausydavo abi puses, jų liudininkus. Tiek iš besiskundžiančiojo, tiek iš skundžiamojo buvo reikalaujama laikytis visuotinio bendrabūvio normų, geranoriškos kaimynystės.