Civilinio kodekso V knygos nuostatos, skirtos paveldėjimo teisei, reguliuoja santykius, atsiradusius mirus fiziniam asmeniui.

Paveldėjimas - tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė mirusio asmens (palikėjo) gyvenamoji vieta. Civilinis kodeksas reglamentuoja, kad paveldėjimo bylos užvedamos pagal paskutinę nuolatinę mirusio žmogaus gyvenamąją vietą, nepriklausomai nuo to, kur yra jo turtas ar giminės, kurie nori paveldėti. Paskutinė gyvenamoji vieta bus nustatyta pagal Migracijos tarnybos išduodamą pažymą, kurią būtina pateikti kreipiantis į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo.

Svarbiausia, kad kreiptis į notarą reikia per tris mėnesius nuo asmens mirties.

Praleidus trijų mėnesių terminą, notaras nebegalės užvesti paveldėjimo bylos be teismo sprendimo dėl faktiško palikimo priėmimo arba praleisto termino atnaujinimo.

Be to, labai svarbu žinoti, į kurį notarą reikia kreiptis. Notariato įstatymo 28 straipsnis numato, kad vienintelis notarinis veiksmas - turto paveldėjimas - turi būti atliktas pas konkretų notarą. Pasitaiko atvejų, kai skirtinguose Lietuvos miestuose gyvenantys vaikai ar kiti giminaičiai kreipiasi į vietos, kurioje gyvena, notarus. Ne visi žmonės yra sąžiningi, todėl pasitaiko atvejų, kuomet ir sūnus, ir duktė ar kitas giminaitis notarui prisistato vieninteliu paveldėtoju, nors kitame mieste taip pat yra paveldėtojų. Pareiga kreiptis į notarą pagal paskutinę palikėjo nuolatinę gyvenamąją vietą numatyta kaip tik todėl, kad dėl to paties žmogaus turto nebūtų užvestos kelios paveldėjimo bylos.

Savo turto dalies negalima perleisti kitam asmeniui, kol nėra priimtas palikimas. Tai reiškia, kad visi paveldėtojai pirmiausia turi nuvykti pas notarą, priimti palikimą, ir tik po to gali sudaryti paveldėjimo teisių perleidimo sutartį ar perduoti savo teisę paveldėti. Taip pat negalima atsisakyti dalies palikimo, negalima priimti palikimo iš dalies. Palikimas priimamas besąlygiškai, t.y. kartu su visomis palikėjo reikalavimo teisėmis bei pareigomis. Įpėdiniams pereina visos palikėjo teisės, taip pat visi jų ribojimai ir varžymai (servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė, teisės ir pareigos pagal ilgalaikę nuomą, hipoteka ir pan.). Keletui įpėdinių palikėjo teisės ir pareigos pereina atitinkama dalimi.

Asmeninio pobūdžio teisės ir pareigos tokios, kaip autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą ir teisė į kūrinio neliečiamybę ir pan., kitiems asmenims neperleidžiamos, vadinasi, ir nėra paveldimos.

Įpėdiniams nepereina asmeninio pobūdžio šeimos santykių teisės ir pareigos (sutuoktinio, tėvo, vaiko, brolio, sesers, vaikaičio teisės ir pareigos), taip pat šeimos narių alimentinės teisės ir pareigos.

Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad mirusio asmens, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, pareiga išlaikyti pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia jų paveldimas turtas, neatsižvelgiant į palikimo priėmimo būdą. Tai reiškia, kad įpėdiniai neturi pareigos išlaikyti mirusio asmens išlaikytinius iš savo turto, bet jiems pereina palikėjo prievolė teikti priteistą išlaikymą iš jo turto. Pažymėtina, kad teisę gauti išlaikymą iš palikėjo turto turi tik tie asmenys, kuriems išlaikymas buvo priteistas iki palikėjo mirties.

Įpėdiniams nepereina iš darbo teisinių santykių kylančios palikėjo teisės ir pareigos. Tačiau įpėdiniai turi teisę į palikėjui priklausantį, bet palikimui atsirandant neišmokėtą darbo atlyginimą.

Nepaveldima taip pat mirusio asmens reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, pažeidus garbę ir orumą. Tačiau, tokiu atveju įpėdiniai paveldi teismo priteistą, bet dar neišieškotą tokios žalos atlyginimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąjį poveikį. Palikimą priėmusiam įpėdiniui palikėjo teisės ir pareigos pereina ne nuo palikimo priėmimo dienos, o nuo jo atsiradimo dienos.

Sutartys, kurios buvo sudarytos jas sudariusių asmenų tarpusavio abipusiu pasitikėjimu, baigiasi mirus vienai sutarties šaliai.

Paveldėto turto mokestis

Paveldimo turto mokesčio mokėtojai yra gyventojai. Valstybė, juridiniai asmenys, kaip nuosavybės teisės subjektai, gali paveldėti turtą, tačiau jie nėra paveldimo turto mokesčio mokėtojai. Paveldimo turto mokesčio objektas yra Lietuvoje ar užsienio valstybėje paveldimi kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai ir pinigai. Paveldimo turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 24 (Valstybės Žinios, 2003, Nr. 5-194) “Dėl paveldimo turto apmokestinamosios vertės apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo”.

Paveldimo turto (išskyrus paveldimo užsienio valstybėje) apmokestinamąją vertę pagal turtą paveldinčių gyventojų pateiktus prašymus apskaičiuoja apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos. Nustatant nekilnojamojo daikto (statinio, jo dalies, žemės sklypo ir pan.) vidutinę rinkos vertę vadovaujamasi valstybės įmonės Registrų centras įvertinimu.

Koks mokesčio tarifas turi būti taikomas apmokestinant paveldimą turtą, priklauso nuo paveldimo turto apmokestinamosios vertės.

Mokesčio lengvatos

Mokesčiu neapmokestinama, kuomet turtas lieka po vieno sutuoktinio mirties, o taip pat vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas. Minėtų asmenų paveldimas turtas mokesčiu neapmokestinamas.

Kitų asmenų paveldimas turtas apmokestinamas tada, kai jo vertė viršija 10 tūkstančių litų.

Pareiga apskaičiuoti mokestį nustatyta paveldėjimo teisės dokumentus išduodantiems notarams. Čia išdėstyta informacija, nuomonė ir motyvai negali būti vertinama kaip teisinė išvada ar konsultacija.

 Rengė Stasio Šedbaro advokatų kontora