Papildomi darbai toje pačioje darbovietėje

Darbo kodekso (DK) 114 straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, kad darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą, tai yra pagrindinėje darbo sutartyje nesulygtą, darbą. Dažniausiai toks papildomas darbas atliekamas tuo metu, kai darbuotojui tenka pavaduoti laikinai nesančius darbe bendradarbius, kai jie serga, atostogauja, yra komandiruotėje ir pan. Papildomas darbas taip pat gali būti atliekamas, kai darbuotojui prie pagrindinės pareigybės jungiami (gretinami) kitų profesijų darbai (pvz., ekspeditoriui dar pavedamos ir vairuotojo pareigos, sargui - ir kontrolieriaus darbas ir pan.), kurie atliekami savo pagrindinių (tiesioginių) pareigų vykdymo metu. Greta to, darbuotojams neuždrausta šalia savo pagrindinio darbo toje pačioje darbovietėje dirbti ir kitą nuolatinį darbą, kuris atliekamas ne savo darbo dienos (pamainos) metu, bet papildomu laiku.

Bet visais šiais atvejais atliekamų visų darbų bendra darbo laiko trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) turi būti ne ilgesnė kaip 12 valandų per darbo dieną, kaip to reikalauja DK 144 straipsnio 5 dalis. Dirbant kai kurį darbą (pvz., pedagoginį, pamaininį ir pan.), darbuotojo kiekvienos darbo dienos trukmė gali būti nevienoda, todėl tokiais atvejais visų darbų bendra darbo laiko trukmė per savaitę (kartu su pertraukomis pailsėti ir pavalgyti) neturėtų viršyti 60 valandų.

DK 197 straipsnyje numatyta, kad kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau, o konkretūs tokio darbo apmokėjimo dydžiai nustatomi darbuotojo darbo sutartyje ar įmonės kolektyvinėje sutartyje. Paprastai praktikoje darbuotojams, atliekantiems nustatytos darbo dienos (pamainos) metu savo ir kartu laikinai nesančio bendradarbio darbus, priemoka dažnai siekia iki 50 procentų tarifinio atlygio, gaunamo pagrindinėse pareigose. Kai darbovietėje pavadavimas vykdomas ne pagrindinio darbo metu arba kai pavaduoja iš šalies samdomas asmuo, pavadavimas apmokamas šalių sutartu dydžiu už faktiškai atliekamą darbą.

Priemokų darbuotojams dydžiai ribojami tik biudžetinėse įstaigose ir organizacijose. Taip Vyriausybės 1993 07 08 nutarimo Nr. 511 (Žin., 1993 m., Nr. 28-655) 5.2 punkte nustatyta, kad biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojams priemoka už laikinai nesančių darbuotojų funkcijų-pareigų vykdymą (jeigu nesudaroma papildomo darbo sutartis) kartu su kitais priedais ir priemokomis neturi viršyti darbuotojui nustatyto tarnybinio atlyginimo dydžio ir ji mokama per konkretų terminą, bet ne ilgesnį kaip iki kalendorinių metų pabaigos.

Papildomų darbų įforminimas

Nors Darbo kodekse nėra įteisinta “etato” samprata, tačiau įmonėse dažniausiai pavedami darbai apibūdinami etato darbo krūvio apimtimi. Todėl kai, tarkime, darbuotojas yra priimtas šaltkalvio pareigoms su vieno etato darbo krūviu (tokiu atveju jis dirba 8 valandas per darbo dieną ir turi vienos valandos pietų pertrauką), tai su juo gali būti papildomai susitarta dėl sargo pareigų dirbti tris valandas per dieną, kas sudarytų 0,37 etato darbo krūvį. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tokie darbai atliekami kitoje darbovietėje pagal antraeilių pareigų darbo sutartį.

Darbo kodekso 119 straipsnyje pažymėta, kad dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi būti aptarta darbo sutartyje. Vyriausybė, patvirtindama naują darbo sutarties pavyzdinę formą (Žin., 2003 m., Nr.11-412), jos 7 punkte nurodė, kad šiame punkte darbo sutarties šalys gali aptarti ir sąlygas, numatytas DK 119 straipsnyje. Iš to darytina išvada, jog šalių susitarimas dėl papildomo darbo toje pačioje darbovietėje gali būti įformintas kaip esamos darbo sutarties papildymas, nors dėl tokio darbo galima sudaryti ir atskirą darbo sutartį.

Antraeilės pareigos kitoje darbovietėje

Darbo kodekso 114 straipsnio antroji dalis leidžia darbuotojui eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje, jeigu to nedraudžia įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai. Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumus nustato Vyriausybė ir įmonių kolektyvinės sutartys. Vyriausybė 2003 08 19 priėmė nutarimą Nr. 1043 “Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo” (Žin., 2003 m., Nr.81(1)-3690), kuriuo įteisinti ir Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumai. Juose pažymėta, kad šio teisės akto nuostatos taikomos tiems darbuotojams, kurie laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku eina pareigas arba dirba darbą kitoje įmonėje, kurioje šis darbas įvardijamas kaip antraeilės pareigos. Sudarant darbo sutartį dėl tokio pobūdžio darbų, be kitų sutarties sąlygų, joje turi būti nurodyta, kad darbuotojas priimtas dirbti sulygtą darbą antraeilėms pareigoms.

Antraeilininkų darbo laiko kontrolė

Darbo kodeksas neriboja darboviečių bei papildomų pareigų (darbų) skaičiaus, tačiau jis nustato, jog darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) negali būti ilgesnė kaip 12 valandų (DK 144 str. 5 d.).

Kad darbdavys antraeilėje darbovietėje galėtų kontroliuoti darbo laiko trukmės laikymąsi, stojantis dirbti darbuotojas iki darbo sutarties sudarymo privalo pateikti darbdaviui iš pagrindinės darbovietės pažymą, kurioje turi būti nurodytas jo kasdienio darbo toje darbovietėje pradžios ir pabaigos laikas.

Kai dirbama keliose darbovietėse, darbuotojas būsimajam darbdaviui turi pateikti pažymas apie darbo laiko pradžią ir pabaigą kiekvienoje darbovietėje. Tokios pažymos galioja vienerius darbo metus ir yra saugomos kartu su darbo sutartimi. Jeigu per tuos metus pasikeičia darbo ir poilsio laikas pagrindinėje darbovietėje, darbuotojas turi apie tai pranešti priėmusiam jį į antraeiles pareigas (darbą) darbdaviui, pateikdamas ir atitinkamą pažymą.

Ne visas darbo laikas

Darbdavys, gavęs pažymą apie darbo ir poilsio laiką, turi užtikrinti, kad darbuotojas, vykdantis darbines pareigas pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, nedirbtų ilgiau kaip 12 valandų per dieną (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti), kaip to reikalauja DK 144 straipsnio 5 dalis. Dėl šios priežasties antraeilėse pareigose tenka dirbti ne visą darbo laiką, t.y. mažesniu negu 0,5 etato darbo krūviu, priklausomai nuo darbo laiko ir pietų pertraukos trukmės pagrindinėje darbovietėje, apie ką jau minėta anksčiau.

Tokių darbuotojų antraeilininkų, dirbančių ne visą darbo laiką, skaičių atskirais atvejais riboja atitinkami teisės aktai. Taip Vyriausybė 1995 01 09 nutarimu Nr. 21 (Žin., 1995 m., Nr. 5-92 ir kt.) nustatė, kad tarp šalių susitariant dėl ne viso darbo laiko, jo trukmė negali būti trumpesnė kaip pusė darbo dienos (pamainos), o ne visa darbo savaitė - ne mažiau kaip trys darbo dienos savaitę. Tačiau šiame nutarime numatyta, kad ne viso darbo laiko minimalios trukmės apribojimai netaikomi tam tikrų kategorijų darbuotojams (DK 146 str. 1 d. nurodytiems asmenims ir kt.). Šiuo atveju tie darbuotojai gali būti priimti dirbti bet kokios darbo laiko trukmės sąlygomis, tik darbo sutartyje turi būti aptarta, kiek darbuotojas dirbs valandų per dieną (ar dienų - per savaitę) arba kokiu etato darbo krūviu bus ribojamas jo darbo laikas.

Apie darbuotojų, priimtų dirbti ne visą darbo laiką žemiau minimalios jo trukmės ir vėliau apie jiems pakeistą darbo laiko trukmę darbdavys turi nedelsiant pranešti (forma DP) Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam padaliniui (VDI 1999 06 23 įsakymas Nr. 254, Žin., 1999 m., Nr.56-1829), o darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose privalo būti fiksuojamas tokių darbuotojų faktiškai dirbtas laikas.

Kitos darbo sąlygos

Darbuotojams, dirbantiems papildomą darbą pagrindinėje ar antraeilėje darbovietėje, taikomos Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nuostatos su Vyriausybės nutarime Nr. 1043 nustatytomis išimtimis. Tai reiškia, kad tokie darbuotojai į minėtus darbus priimami bendra tvarka, t. y. dėl papildomo darbo pagrindinėje darbovietėje pasirašomas esamos darbo sutarties papildymas arba dėl to sudaroma atskira darbo sutartis, o antraeilėje darbovietėje priėmimas į darbą įforminamas darbo sutartimi, pateikus pažymas apie darbą kitose darbovietėse.

Papildomą darbą dirbantiems darbuotojams bendra tvarka tame darbe taikoma drausminė ir materialinė atsakomybė, jie turi teisę į kasmetines ir tikslines atostogas, su jais darbo sutartis gali būti nutraukta tik Darbo kodekso numatytais pagrindais, išmokant išeitinę išmoką (DK 140 str. numatytais atvejais) bei piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas (DK 177 str.).