Kaip žinia, nuo žvalgybos darbo kokybės priklauso, ar ataka, kai žvanga ginklai, baigsis sėkmingai. Tai slaptų sąjungų, pašnibždėtų paslapčių ir netikėtų išdavysčių, nuo kurių priklauso karinė sėkmė ar pralaimėjimas, šešėlinis pasaulis. Niekas nepažįsta jo geriau, kaip šnipai, dirbę Šaltojo karo “šalčiausiomis” dienomis. Vienas jų - 1934 metais Leningrade gimęs Olegas Kaluginas. Šis buvęs KGB generolas majoras praeityje vadovavo užsienio kontržvalgybos operacijoms visame pasaulyje ir daug laiko praleisdavo Vašingtono gatvėse. Jo kritika dėl KGB neteisėtų veiksmų ir despotiško valdymo baigėsi tuo, kad Kaluginas savo šalyje buvo apkaltintas tėvynės išdavimu. Nieko nuostabaus, kad dabar jis gyvena JAV.

Šis žmogus savo išvaizda primena ramų, savimi pasitikintį verslininką. Žinoma, tai galėtų būti tik puiki užgrūdinto operatyvinio darbuotojo maskuotė. Jo veidas šiltas ir mielas. Arba šaltas ir tiriantis. Akys intriguojamai spindi. O gal piktavališkai? Kitaip tariant, tai tobulas šnipas, sugebantis tapti tuo, kuo nori, ar manipuliuojantis tiesa kaip trijų akių karalienės korta. “National Geographic” žurnalistui vis dėlto pavyko Olegą Kaluginą prakalbinti.

- Ar nesijaučiate keistai sėdėdamas čia, Vašingtone, ir kalbėdamas apie dalykus, su kuriais anksčiau buvote glaudžiai susijęs?

- Man tai visai nekeista. Šioje šalyje aš gyvenu nuo 1958-ųjų, išvykstu ir vėl grįžtu. Man čia antrieji namai. Nors praeityje buvome priešai ir konkurentai, Amerika man buvo artima šalis, norėjau, kad potencialūs priešai taptų draugais. O tai iššūkis, ypač saugumo darbuotojui. Kai elgiesi su žmonėmis kaip su draugais ir jau nebedirbi to darbo, gerai jautiesi su buvusiais priešininkais, kurie šiuo metu yra draugai.

- Kuo tais laikais labiausiai patikdavo amerikiečiai?

- Atvirumu, nelaikymu paslaptimi to, kas buvo uždrausta TSRS. Buvo galima stebėti, skaityti, vykti kur nori.

- Turėjote visas galimybes sužinoti daugelį duomenų apie žmones prieš susitikdamas su jais, ar ne?

- Žinoma. Pavyzdžiui, Gynybos departamento telefonų abonentų sąrašas. Juo buvo galima laisvai naudotis. Peržvelgi, randi dominančių pavardžių, po to imi ieškoti tų žmonių. Tai dalis darbo. Mūsų šalyje tai buvo absoliučiai neįmanoma.

- Kai pasisekdavo užverbuoti amerikietį tapti sovietų šnipu, juk negalėjote juo visiškai pasitikėti...

- Na, jei nepasitiki žmonėmis, esi pasmerktas nesėkmei. Privalai pasitikėti. Tik reikia būti truputėlį įtariam, truputėlį atsargiam. Mes visada vertinome FTB. Laikėme šią organizaciją sunkiai nugalima. Žvalgyboje geriau pervertinti priešą negu atvirkščiai. Taigi mes niekada nemanėme, kad FTB nekompetentinga ar silpna organizacija. Tai buvo sunkiai nugalimas priešas.

n Po keleto mėnesių tas pats žurnalistas pamatė vyriškį, panašų į Olegą Kaluginą, sėdintį viename Vašingtono bare. “Dobroje utro”, - priėjęs spaudos darbuotojas pasisveikino rusiškai. Žmogus pažvelgė į prisiartinusįjį ir puikiu Pietų Karolinos akcentu ištarė: “Atsiprašau...” “Juk jūs Olegas Kaluginas?” “Ne”, - šyptelėjo jis. Galbūt žurnalistas suklydo...

Pagal užsienio spaudą parengė Ilona SAJIENĖ