Lietuvos rekordininkas kolekcionierius kriaukles pirko, mainė į viskį, lėles, drugelius ir savo marškinius 

Du iš keturių klaipėdiečio Felikso Rimaldo Rimkevičiaus buto kambarių buvo apkrauti vien tik kriauklėmis. 64 metų Lietuvos rekordininkas atsidusęs stebėjo, kaip apie 5500 jo surinktų įvairiausių dydžių, spalvų bei formų kriauklių pakavo į dėžes ir trim reisais mikroautobusas išvežė į Klaipėdos jūrų muziejuje rengiamą parodą.

“Namie dar liko apie 500 kriauklių”, - šyptelėjo Lietuvos laivų eismo tarnybos operatorius F.R.Rimkevičius. Ir iš tiesų viename 38 metus locmanu dirbusio vyro kambaryje kriauklės kabėjo ant sienų, iš kriauklių buvo padarytas šviestuvas, kriauklės stovėjo sekcijoje, ant stalo, palangių, televizoriaus. Ir net bare stovėjo ne viskio, degtinės, likerio buteliai, o įspūdingos kriauklės.  

Privertė kęsti smarvę  

Radviliškyje gyvenęs Feliksas nuo mažens mėgo ką nors kolekcionuoti. Iš pradžių tai buvo paukščių kiaušiniai, po to - mineralai ir akmenys. Vaikinukas susirašinėjo ir su tolimais tuometinės TSRS kalnakasybos institutais.

“Po lova turėjau krūvą akmenų, o išvykęs į Klaipėdą mokytis jūreivystės šią kolekciją padovanojau seseriai, - prisiminė žilagalvis vyras. - Kodėl pradėjau rinkti kriaukles? Man padovanojo carinės Rusijos laikais puikiai išleistą keturių tomų knygą. Pamatęs dailius paveikslėlius ir perskaitęs skyrelį apie kriaukles, iškart susižavėjau šiomis grožybėmis”.

Jau nuo pirmųjų darbo dienų, plaukiodamas žvejybiniu traleriu prie Danijos, Islandijos, Farerų salų ar Niūfaundlendo, Feliksas rinko trale rastas kriaukles.

Klaipėdietis juokdamasis prisiminė, kai būdamas antruoju kapitono padėjėju ir norėdamas išimti iš geldelės moliuskus bei kitus gyvius, koką įkalbino kriaukles virti.

“Kelias dienas nuo jų sklisdavo tokia smarvė... - šypsodamasis lingavo galvą vyras. - O išimti gyvį būdavo labai sunku. Tik po to išmokau, ką reikia daryti: kriauklę parą laikydavau šaldytuve, po to laive kambario temperatūroje ir tik tuomet peiliu ar kitu įrankiu gyvį labai gražiai iškrapštydavau”.  

120 kilogramų “siuntinukas”  

Parodžius į įspūdingą prie sofos-lovos stovėjusią kriauklę, kurios viduje stovėjo gėlių vazonas, Feliksas Rimaldas linktelėjo galva: “Taip, čia Lietuvos rekordininkė. Tačiau čia tik viena dvigeldės kriauklės dalis. Antroji dalis - Jūrų muziejuje”.

Rekordinė balkšvos spalvos kriauklė sveria 96 kilogramus, yra 84 cm ilgio ir 53 cm pločio. Ją klaipėdiečiui padovanojo 20 tūkstančių tonų talpos Vladivostoko tankerio kapitonas. Gėlą vandenį vežiojantis tankeris 1970 metais atsitiktinai sustojo Klaipėdos jūrų uoste. Lietuvis įsikalbėjo su rusu, kuris, išgirdęs apie jo silpnybę, tarė: “Eime, aš tau kai ką parodysiu”.

Laivo kapitono vonios kambaryje vandenyje plaukiojo trys įspūdingos kriauklės. Lietuviui tuoj pat apsalo širdis: “Kam tau jos?” Paaiškėjo, kad dideles kriaukles rusas vežiodavo kaip kyšį. Reikia jo laivą patvarkyti, ir rusas atitinkamos įstaigos direktoriui įteikdavo įspūdingą dovanėlę.

Už vieną iš trijų vonioje gulėjusių kriauklių klaipėdietis pažadėjo kapitono žmonai nupirkti gintarinius karolius. Ir kitą dieną savo pažadą įvykdė, prie stalo ruso žmonai ant kaklo uždėjęs apie 100 rublių kainavusius karolius.

“Moterį, žinoma, karoliai sužavėjo. Kriauklę aš gavau, tačiau po pusmečio manęs laukė siurprizas, - prisipažino locmanas. - Gavau kvietimą stotyje pasiimti siuntinį. Kai atėjau, manęs pasiteiravo, o kur automobilis?”

Tik tuomet F.R.Rimkevičius atkreipė dėmesį į kvietimą, kuriame buvo parašytas svoris: ne 12, kaip jis galvojo, o 120 kilogramų! Didelėje medinėje, sukaltoje iš maždaug penkių centimetrų pločio lentų, dėžėje buvo įdėta rekordinė kriauklė, kurią rusų kapitonas rado Fidžyje ir klaipėdiečiui atsiuntė iš Vladivostoko. Ilgos kelionės į Klaipėdą metu nuo aštrios kriauklės viršūnėlės vienoje dėžės pusėje medinės lentos buvo beveik visai subraižytos ir pro lentas jau bolavo kriauklė. Tiesa, tokių kriauklių - milžiniškųjų tridaknų - svoris kartais siekia net 250 kilogramų!  

Afrikoje - 50, Europoje - 1200 dolerių  

“Locmanu tapau taip pat norėdamas aplankyti kraštus, kuriuose yra daugybė kriauklių. Kartą pats Maskvoje apsilankiau Jūrų ministerijoje ir viršininko prašiau mane siųsti į tolimus egzotinius kraštus, - “Kauno dienai” pasakojo F.R.Rimkevičius. Ir švytėdamas tęsė. - Po trijų mėnesių gavau kvietimą išplaukti į Mozambiką. Geriau net negalėjau svajoti, nes šios Afrikos šalies sostinė Maputu - didelis kriauklynas!”

Mozambike lietuvis dirbo dvejus metus, po trijų mėnesių į 200 kvadratinių metrų butą su juodmedžio grindimis atvyko Felikso žmona.

“Mozambikas - buvusi portugalų kolonija. Pamenu, kai portugalai vietiniams žvejams rodydavo katalogus ir, baksteldami pirštu į piešinį, liepdavo ištraukti tą kriauklę. Ir pažadėdavo butelį viskio, 30 ar net 50 dolerių! Pamatę kriaukles dar tralui tik leidžiantis ant žemės, juodukai iškart puldavo nužiūrėtą grobį. O portugalai už retas, net 150 metrų gylyje augančias kriaukles Europoje gaudavo ir po 1200 dolerių!”

Iš Mozambiko lietuvis atsivežė 12 nuostabių kriauklių, o daugelį jų gavo išmainęs į butelį viskio. 2 metus Mozambike dirbę specialistai gali atsivežti po du daiktus iš raudonmedžio, juodmedžio ir t.t. Tačiau iš šios Afrikos šalies išvežti kriaukles buvo draudžiama.  

Kyšio reikėjo net sekretorei  

Eidamas pas kultūros ministrą parašo prašyme išsivežti suvenyrus, tarp visų daiktų Feliksas lotyniškai įrašė ir kriauklių pavadinimus. Beje, pirmą kartą pas ministrą patekti nepavyko, nors per stiklines duris matė sėdintį ministrą.

“Ministro nėra”, - ramiai kalbėjo sekretorė ir tą patį, lietuviui parodžius ranka į už kelių metrų sėdintį ministrą, pakartojo kelis kartus. Tik vėliau locmanas suprato, kad kyšio reikia ir sekretorei.

“Pamatęs lotynišką raštą ministras paklausė, kas tai? - “Kauno dienai” savo gyvenimo istoriją pasakojo kolekcionierius. - Tačiau kriauklių išsivežti jis neleido. Tiesa, išbraukė tik 8 pavadinimus”.

Iš Mozambiko klaipėdietis išvyko beveik su 15 dėžių suvenyrų, knygų, kriauklių. Iš anksto žinojo, jog oro uoste kriaukles bus įmanoma pravežti įteikus dovanėlę - butelį viskio ir bloką cigarečių - vienai muitininkei.

“Dovanėlę įteikiau, dėžės jau “važiavo” be tikrinimo, tačiau, likus trim ar keturiom dėžėms, eilė staiga sustojo, - prisiminęs nuotykį šyptelėjo locmanas. - Laimė, mane buvo perspėję, kad tai gali įvykti, ir teks pakartot dovanėlę. Vėl įteikiau iš anksto paruoštą butelį viskio ir cigarečių”.  

Pusnuogis baltasis  

Daug kriauklių lietuvis atsivežė iš Vietnamo, Tailando, Laoso, Indijos, Japonijos ir Filipinų. Feliksas Rimaldas prisiminė, kai grįžtant į TSRS muitininkai negalėjo patikėti, jog lietuvis vežėsi tik pilną lagaminą kriauklių, o ne magnetofoną.

Tuomet kiekvienas tarybinis pilietis galėjo atsivežti po vieną magnetofoną, todėl buvo įprasta, kai visi vežėsi šias japoniškas prekes.

“Muitininkai ilgai apžiūrinėjo mano kriaukles, klausė, kratė, uostė ir negalėdami patikėti savo akimis net išsikvietė viršininką, - gurkšnodamas juodą arbatą pasakojo rekordininkas. - Kad kriauklės nesudužtų, jas įdėdavau net į kavą ar arbatą, o tai dar labiau stebindavo oficialių tarnybų darbuotojus”.

Kriaukles klaipėdietis mainė ne tik į viskį. Kartą Indijoje paplūdimyje Madrase iš prekeivio nupirko gražią kriauklę už 50 rupijų, o šis kitą dieną atsinešė dar gražesnę.

“Pinigų neturėjau, tad už mane žavinčią kriauklę pasiūliau savo marškinėlius. Indas sutiko”, - tikino F.R.Rimkevičius.

Tos pačios kelionės vienos paskutiniųjų ekskursijų po Bombėjų metu Feliksas su kolega atsiliko nuo grupės ir braudamiesi per minias indų, užklydo prie vieno suvenyrų pardavėjo.

“O ten!.. - švytinčiomis akimis klaipėdietis bandė perteikti grožį. - Ten buvo tokių gražių kriauklių, o aš jau pinigų neturiu. Praradęs viltį pasiūliau savo marškinius. Ir vėl mainai pavyko. Tiesa, kelionės atgal metu šimtai indų šokiruoti žiūrėjo į 50 laipsnių karštyje gatve einantį pusnuogį baltąjį”. 

Vokietis galėjo mirti  

Daug kriauklių kolekcionierius išmainė susirašinėdamas. Kelis kartus klaipėdietį apgavo indas, kuris, gavęs iš lietuvio kriaukles, mainais nieko neatsiuntė.

Su australe (šioje šalyje yra apie 2 milijonai kriauklių kolekcionierių ir šio meno mokoma jau nuo mokyklos) kriaukles mainė į tarybinių respublikų lėlytes.

Nemaloni istorija nutiko su drugelius kolekcionavusiu japonu.

“Jis paprašė atsiųsti drugelių iš Lietuvos. Ilgai vargau, pats gaudžiau, po to dėliojau į specialų aplanką ir išsiunčiau. Po kelių savaičių atėjo japono laiškas, kuriame jis parašė, kad gavo tik drugelių liekanas - sutrintas kojas, galvas, sparnelius...”

Paklaustas, ar renkant kriaukles nenutiko nelaimių, locmanas papurtė galvą, nors nenoriai atskleidė prietarą. Kalbama, kad žmonės, renkantys kriaukles, yra nelaimingi. Pasiteiravus apie laimę, tik mostelėjo ranka.

“Yra labai pavojingų kriauklių. Pavyzdžiui, milžiniškosios tridaknos staiga užsiveria ir pačiumpa neatsargaus nardytojo koją ar ranką. Tuomet bene vienintelis būdas išsigelbėti - nusipjauti ranką, koją, - “Kauno dienai” pasakojo kolekcionierius. - Labai nuodingi gyviai, gyvenantys kriauklių konusų viduje. Pamenu, kai Afrikoje vienas jūreivis vokietis rado konusą ir įsikišo į kišenę. Galvojo, pavaikščios ir grįš į laivą. Kriauklė įšilo ir konusas jam įkando į koją. Vokietis nukrito gatvėje. Laimė, kad vietos gydytojai, pamatę kriauklę, iškart suprato nelaimės priežastį ir jūreivį išgelbėjo. Jei po trijų valandų jam nebūtų suteikta pagalba, vokietis būtų miręs”.