Pirmos grupės invalidas dar pajėgia užsidirbti pinigų iš savo negalios 

“Pailsėsiu, kai numirsiu”, - šis pokštas Prano Deikaus lūpose nuskamba liūdnai. Penkeri metai - daugiausia, kiek vyras tikisi išgyventi. Progresavęs cukrinis diabetas, visiškas inkstų nepakankamumas, kraujotakos sutrikimai, aklumas viena akimi - įspūdingas Prano ligų sąrašas. Tačiau pirmos grupės invalidas sugalvojo, kaip užsidirbti pinigų iš savo negalios. Nors keistas darbas autobusų stotyje jam mirtinai pavojingas, Pranas nemato kitos išeities - kitaip jo žmonai ir trims vaikams gali tekti badauti.

Siūlo važiuoti pigiau

Raseinių, Vilniaus, Kauno autobusų stotyje jį galima sutikti kiekvieną dieną. “Laba diena, gal norėtumėte važiuoti pigiau?” - žmonės, prie kurių Pranas prieina, išgirsta tokį pasiūlymą. Kai kurie iškart sutinka, kiti iškart nusisuka, įtarę apgaulę, dar kiti patiki Pranu tik tuomet, kai jis papasakoja apie save ir savo keistą verslą.

43 metų Pranas - pirmos grupės invalidas. Dėl to jis gali tarpmiestiniais autobusais važinėti už penktadalį kainos ir už tą pačią mažą kainą vežtis palydovą. Žmonėms jis ir siūlo tapti jo palydovais. Taip keleivis sutaupo, o Pranas uždirba. Pavyzdžiui, jei kelionės kaina dešimt litų, Pranas savo pakeleiviui siūlys važiuoti už aštuonis, tada pirks bilietus abiem po du litus. Išskaičiavus kainą, kurią už bilietą moka pats Pranas, jam liks keturi litai pelno.

“Iš pradžių buvo labai sunku užgniaužti gėdą. Niekada gyvenime nesu nieko prašęs, o dabartinis mano darbas - tai juk netiesioginis išmaldos prašymas, - samprotauja Pranas. - Tačiau asmeninės ambicijos nublanksta, kai prisimenu - mano vaikai neturės ką valgyti”.

Važinėjimas autobusais - tai vienintelė galimybė šeimai užsidirbti pinigų. Dėl savo negalios Pranas nesugebėtų dirbti jokio kito darbo - juk sunkiai vaikšto ir yra pusiau aklas. Pelnyti pinigų negali ir jo žmona - ji turi prižiūrėti dar visai mažus vaikus. “Kai kurie žmonės klausia - kodėl tu nedirbi, o Pranas nelieka namuose. Tačiau jis negali būti su vaikais, mat tris kartus per savaitę turi važiuoti į Kauną atlikti kraujo valymo procedūrą, be to, baisu su juo palikti mažylius - bet kuriuo momentu jį gali ištikti priepuolis”, - pasakoja Prano žmona Gražina.

Diagnozė - dvynukai

Visos Prano ligos - progresavusio cukrinio diabeto pasekmė. Diabetu vyras susirgo prieš dvidešimt metų. “Tuomet aš gyvenau normalų gyvenimą, ligos beveik nejaučiau. Pas gydytoją eidavau tik dėl to, kad man išrašytų receptą insulinui”, - prisimena tuomet statybose suvirintoju dirbęs vyras.

Pranas tebebuvo stiprus, kai autobuse užkalbino konduktore dirbusią Gražiną. Nuo trumpo pokalbio tuomet prasidėjo ilga, vestuvėmis pasibaigusi, jų poros draugystė. “Iš pradžių buvau atsargus. Jau buvau per daug patyręs, kad pamesčiau galvą dėl moters lyg jaunuolis. Tačiau po metų kitų ta tarpusavio trauka tapo tikra ir brandžia meile”, - prisimena Pranas. Dabar jis juokauja, jog turi du palydovus - ligą ir žmoną.

Pasak Prano, tuomet laimę temdė tik tai, kad pora niekaip negalėjo susilaukti vaikų. Galiausiai vyras nusprendė, jog yra nevaisingas, ir pora nutarė įsivaikinti kūdikį. Dabar iš Kauno kūdikių namų parsivežtam Nerijui netrukus sueis šešeri. To, kad berniukas įvaikintas, Deikai neslepia. “Vis tiek neišeis nuslėpti - kas nors prasitars, ir vaikui tai bus didžiulė trauma. Geriau jau iškart pasakyti. Juk nieko čia gėdingo - mylim jį kaip savo vaiką”, - mano Pranas.

Kai Nerijus sulaukė ketverių metukų, Prano sveikata pradėjo labai silpti - jis viena akimi apako ir išsivystė inkstų nepakankamumas. Tuomet jis pradėjo nuolat važinėti į Kauną, į hemodializės procedūras. Aišku, suvirintojo darbą dėl to greitai prarado. Šeima vertėsi tik iš Gražinos, tuomet dirbusios autobusų stotyje valytoja, algos.

Tai, kad Gražina laukiasi dvynukų, sutuoktiniams buvo didžiulis šokas. Pasak Prano, iš pradžių jis nieko neįtarė, kai žmona pradėjo negaluoti. “Jai vis darėsi bloga, tai pasiūliau nueiti pas gydytoją pasitikrinti skrandžio”, - prisimena vyras. Pasak Gražinos, ji vos neapalpo, išgirdusi gydytojų diagnozę. “Džiaugsmą užgožė nerimas. Galvojau, kaip juos reikės išlaikyti, kas uždirbs pinigų”, - moteris gerai prisimena tuomet kilusias mintis.

Kūdikiams grėsė pavojus

Kai Arnas ir Benas atėjo į pasaulį, pinigų labai trūko. Tėvai negalėjo jiems nupirkti specialių pieno mišinių - abiem kūdikiams jie būtų kainavę 600 litų per mėnesį. Todėl Gražina maistelį virė pati, iš kruopų ir karvės pieno. Alergiškiems kūdikiams tai vos nesibaigė nelaime - vienas vaikas keturias paras praleido ištiktas komos.

“Gydytojai man pasakė - namo vaikų neišleisim tol, kol negalėsit nupirkti specialaus maistelio. Kitaip vaikai gali neišgyventi. Pasiryžau - eisiu nors ir elgetauti, bet parnešiu pinigų”, - prisimena Pranas. Tuomet jam į galvą ir šovė mintis, jog galima užsidirbti iš negalios važinėjant autobusais.

Pyko autobusų vairuotojai

“Iš pradžių apsiverkiau, po to pasakiau - eik, vis tiek tau nieko neišeis”, - pasakoja Gražina. Ji vyrui uždraudė siūlyti pigesnį bilietą Raseinių autobusų stotyje - buvo gėda prieš buvusius bendradarbius.

Tuomet Pranas nusprendė pabandyti taip užsidirbti pinigų Kauno autobusų stotyje. “Ten buvo lengviau, nes vien nepažįstami. Tačiau vis tiek buvo sunku prieiti ir prašyti lyg elgetai”, - neslepia vyras. Pirmas kartas buvo sėkmingas - pagyvenusi moteris neatsisakė vyriškio pasiūlymo.

Tačiau tąkart teko maldyti autobuso vairuotojo įsiūtį. Vairuotojams nenaudinga, kai keleiviai važiuoja pigiau - jiems taip sunkiau įvykdyti planą, kurį nustato autobusų parkas. “Vairuotojas puolė bartis, o aš pasakiau, kad nelaužau įstatymų. Dar papasakojau apie savo situaciją ir paprašiau - būkit malonus, sugalvokit kokį darbą aš galėčiau dirbti, ir aš tikrai taip neužsidirbinėsiu pinigų. Tuomet vairuotojas nusileido”, - pasakoja Pranas. Su vairuotojų nepasitenkinimu jam teko susidurti ne kartą - kai kurie netgi aiškindavo, kad invalidumo grupę Pranas nusipirkęs. Dabar jau lengviau - dauguma vairuotojų vyrą pažįsta.

Ne taip sunku dabar ir įkalbinėti žmones. Daugiau kaip metus dirbęs šį “darbą”, vyras sako tapęs puikiu psichologu. “Žinau, kuriuos žmones verta užkalbinti, o kuriuos verčiau aplenkti. Lengviausia kalbėti su moterimis - jos jautresnės ir greičiau supranta mano situaciją”, - pasakoja Pranas.

Per dieną raseiniškis spėja nuvažiuoti į Kauną, iš ten - į Vilnių, o iš sostinės grįžta atgal į Raseinius. Net po varginančių dializių iš Kauno jis iškart negrįžta namo, o dar nuvažiuoja reisą į Vilnių. Per dieną vidutiniškai jis uždirba 20-30 litų, per mėnesį - apie šešis šimtus. Jo šeimai tai labai dideli pinigai.

Darbas gali būti mirtinas

Prano žmona Gražina dažnai vyrą išlydi su ašaromis. Kartais tyčia vyro žadintuvą užsuka vėliau - kad atsikeltų per vėlai ir nebeišvažiuotų. Ji žino - vyrui važinėjimas autobusais gali būti mirtinai pavojingas. Praną bet kada gali ištikti diabetinė koma - jei laiku nepavalgys ar nesusileis insulino, jis gali kristi be sąmonės. “Būna, kad skambinu, o jis prastai girdi, dėl to neatsiliepia. Tada man pačios baisiausios mintys pradeda kilti - gal jau guli kur nors parkritęs”, - pasakoja Gražina.

Pats Pranas neneigia, kad ne kartą gydytojai jam draudė važinėti autobusais. Tai, kad prieš Kalėdas jam teko amputuoti vieną kojos pirštą, taip pat susiję su jo darbu.

Tačiau Pranas į negalią stengiasi kreipti kuo mažiau dėmesio ir netgi bando į savo sveikatą žvelgti su humoru. “Labiausiai bijau, kad man nupjaus kojas. Tuomet juk reikės paprašyti pakeleivio, kad už pigesnį bilietą įkeltų į autobusą ir nieks nenorės su manim važiuoti, - liūdnai juokauja vyriškis. - O jei rimtai - bijau tapti našta. Gali bet kada ateiti diena, kai nebegalėsiu atsikelti iš lovos. Dėl to kartais mąstau - eutanazija turėtų būti įteisinta. Jei nieko negali padaryti, verčiau išvis negyventi”. Dabar jis gyvena dėl savo vaikų.