Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Miško herojų nuvainikavimas
2007-01-30
Dainoras LUKAS
Savanorių maištas paliko amžinas nuoskaudas nukentėjusiųjų širdyse
Lietuvoje šiomis dienomis dar kartą atgijo Juro Abromavičiaus žūties ir savanorių maišto vaizdai. Anų laikų liudininkai pasakojo apie paslapties tebegaubiamus įvykius, tačiau ir dabar nuošalyje liko tyliai savo skausme paskendę žmonės, pamatę ir juodąją savanorių maišto pusę.
1993 metais savanorių pasitraukimas į Kauno rajono miškus prasidėjo kauniečio profesoriaus sodybos užgrobimu. Vėliau joje buvo nušauta niekuo dėta šešiolikametė mergina. Kaltę prisiėmęs vienas savanorių buvo pripažintas nepakaltinamu ir po kelerių metų teismo paleistas į laisvę. Sodyba, kurioje vyko tragiški ir visos Lietuvos dėmesį tebekaustantys įvykiai, sudeginta.
Patriotai tapo žmogžudžiais
Didvyriai, miškiniai, patriotai, Tėvynės gynėjai. Taip buvo vadinami savanorių maišto dalyviai, anuomet pasitraukę į sovietiniais laikais buvusio “Partizano” kolūkio teritoriją. Tačiau po 1993 metų spalio 30-osios įvykių Riogliškių miške jiems laikraščiai priklijavo ir kitą etiketę - žmogžudžiai. Tą vakarą neaiškiomis aplinkybėmis žuvo kaimynystėje gyvenusi Žaneta Sadauskaitė, kuriai buvo 16 metų.
Jos motina Vida Sadauskienė tebegyvena miško sodyboje, nuo kurios iki dukters žūties vietos - apie 100 metrų. “Iki šiol nežinau, kas nužudė mano mergaitę. Teismas paleido įtariamąjį Harį Valaitį, kuris sakė esąs kaltas. Nebesitikiu kada nors sužinoti teisybę. Tiesa, pernai pas mane buvo atėjęs žmogus, kuris pasakojo žinąs, kas tai padarė. Neva buvo atvažiavęs vienas vyras iš Vilniaus, kuris nušovė ir išvažiavo”, - pasakojo 55 metų moteris.
Ji iki šiol prisimena keliones po Kauno, Vilniaus, Šakių teismus. “Bylą nagrinėjo gal šešetą metų, bet teisybės taip ir nerado. H.Valaitį nuteisė tik už ginklų laikymą. Tačiau iš jo buvo priteisti 3000 litų mano dukros laidojimo išlaidoms. Deja, pinigų negavau. Antstoliai pranešė, kad jis turto neturi, niekur nedirba. Tačiau ar tokiu atveju man neturėtų padėti valdžia ar kariškiai?” - klausė V.Sadauskienė. Ji verčiasi atsitiktiniais darbais, uždarbiauja pas ūkininką.
Šūviai gimtadienyje
Anot V.Sadauskienės, Žaneta bendravo su savanoriais 24 metų H.Valaičiu ir Modestu Rudžiu, kuris buvo jaunesnis. “Modestas ateidavo pas mus į namus, kalbėdavosi su ja, žiūrėdavo televizorių. Žaneta kartais taip pat nueidavo į jų stovyklą”, - pasakojo moteris.
“Jų ir bijojome, ir stengėmės taikytis prie šių vyrų. Tą vakarą buvo atėję keli savanoriai. J.Maskvytis sakė, kad jei ieškos policija, tegu Žanetėlė kaip nors praneša apie tai. Čia tada gyveno ir mano tėvukas, jis įsikišo į pokalbį. “Tegu manęs klausia, aš pasakysiu, kur yra tie banditai”, - sakė jis. Tie žodžiai nepatiko savanoriams. Mano vyras, kuris nesutarė su uošviu, irgi pakartojo, kad mano tėvas pasakys, kur slepiasi banditai”, - prisimena kivirčą su savanoriais V.Sadauskienė.
Tą vakarą Žaneta išėjo švęsti H.Valaičio gimtadienio. Linksminosi keli savanoriai, Žaneta ir H.Valaičio draugė. Visi gėrė, išskyrus Žanetą. Tragedija įvyko prie apskrito stalo. Kai H.Valaitis sumanė pasipuikuoti automatu, nuaidėjo šūviai. Viena kulka pataikė merginai į kaktą.
“Miegojau neramiai, girdėjau, kaip važinėjo automobiliai. Atsikėliau anksti. Žiūriu, ateina keli vyrai.
Sako, reikia pasikalbėti, paprašė, kad sūnus išeitų iš kambario. Pranešė, kad dukra žuvo. Sako, kad yra Klinikose. Pasakė, kad nebuvo išprievartauta...” - verkdama pasakojo moteris.
Teismas paleido prisipažinusį žudiką
Dar gyva mergina buvo vežama į Klinikas. Pakeliui sugedo “viliukas”. M.Rudis sustabdė pakeleivingą mašiną, tačiau į gydytojų rankas ji pateko jau mirusi. M.Rudis klinikose prašė kito savanorio saugoti H.Valaitį, kad šis nepabėgtų. Maždaug po valandos atvyko policija, o H.Valaitis prisipažino nušovęs merginą. Vėliau paaiškėjo, kad savanoriai kūrė savo versiją: jie ketino įrodinėti, jog negyvą merginą rado miške.
“Niekas nepaaiškino, kaip tai įvyko. Neva tai buvo nelaimingas atsitikimas. J.Maskvytis tuo metu buvo išvažiavęs. Vėliau jį buvau sutikęs. Jonas sakė, kad taip nebūtų atsitikę, jei jis būtų buvęs šalia. H.Valaitis prisipažino nužudęs, nes jis buvo sirgęs šizofrenija. Tai buvo parinktas žmogus, kurį galima pripažinti nepakaltinamu. Jis aiškino, kad nušovė automatu, atsiprašinėjo, tačiau nustatyta, kad nušauta pistoletu”, - pasakojo V.Sadauskienė.
Viename interviu rašytojas Vytautas Petkevičius sakė: “Pirmoji auka juk buvo ne Juras Abromavičius, o toji penkiolikametė Žaneta, kuriai ant galvos padėjo konservų dėžutę ir šaudė tarsi į taikinį. Ir Haris Valaitis nepataikė į dėžutę - pataikė į galvą.” Šią versiją tada palaikė ir kai kurie Kauno rajono prokuratūros atstovai. “Šnekėjo ir taip, bet man sakė, kad taip nebuvo”, - numojo ranka V.Sadauskienė.
Patarė nevaikščioti be reikalo
H.Valaitis miške buvo J.Maskvyčio pavaduotojas. Ano meto spaudoje rašoma, kad prieš pasitraukdamas į mišką jis dirbo Vytauto Landsbergio asmeninėje apsaugoje, vėliau - “Geležiniame vilke”. Tarnaudamas ten jis su dar trimis kariais buvo sulaikytas už bandymą Garliavoje reketuoti žmogų.
J.Maskvytis po žmogžudystės kalbėjo, kad H.Valaitis buvo tyčia atsiųstas į mišką sukompromituoti savanorių. Neva provokaciją surengę asmenys vėliau rūpinosi, kad H.Valaitis liktų laisvėje.
Kauno rajono apylinkės teismo pirmininkas V.Kalkauskas paleido H.Valaitį iš teismo salės. Teisėjas sakė nejautęs spaudimo ir teigė, kad tyrimas buvo atliktas atmestinai. Teisėjo manymu, H.Valaitis apkalbėjo save galbūt tikėdamasis, kad jam kalėjimas bus pakeistas gydymu psichiatrijos ligoninėje.
“Tada buvo sunku. Jie nieko nepraleisdavo nepatikrinę, mano vežimą iškratydavo. Buvo nemalonu, kai matydavai iš mašinų iškištus automatus, girdėdavosi šūviai. Man patarė kuo mažiau vaikščioti po sodybą, o gyvylius uždaryti į tvartą”, - prisimena V.Sadauskienė.
Moteris po dukters netekties patyrė ir daugiau išbandymų. Ji išsiskyrė su vyru, o sūnus pateko į kalėjimą. Anot V.Sadauskienės, jis nuteistas su dar trimis vaikinais už vagystę. “Sūnus visą laiką sakė, kad jis nelindo į tą namą, iš kurio pavogta daiktų už 2500 litų. Už tai vienas buvo nuteistas 5 metams, o dar trys, tarp jų ir mano sūnus, 4 metams kalėjimo. Sūnus dvejus metus jau atsėdėjo”, - pasakojo moteris.
Savanoriai užgrobė sodybą
Kauno medicinos universiteto profesorius Liudvikas Lašas iki šiol nenoriai prisimena 1993 metų įvykius. Jo žmona Danutė turėjo sodybą Riogliškių miške, ten mėgdavo retkarčiais pailsėti, atgauti jėgas. Šią sodybą anuomet ir užgrobė savanoriai.
“Netoliese kaimynai statėsi namą. Įvyko nelaimė - jų namas sudegė, kaimynai paprašė leisti jiems ir statybininkams apsistoti mūsų sodyboje. Leidome, juk įprasta padėti padegėliams. Tik paskui sužinojome, kad kaimynų sūnus Vytautas Letukas yra savanoris”, - sakė L.Lašas.
Kai po kurio laiko jis vėl nuvyko į sodybą, vyrą ištiko šokas. “Sodyboje buvo pilna kariškių, aplink mėtėsi šautuvai, granatos. Prie manęs priėjęs ir Lietuvos karininku prisistatęs J.Maskvytis sakė, kad čia vyksta manevrai. Mane patikino, kad kareiviai pabus kelias dienas ir išsikraustys. Paskui išvažiavau į konferenciją užsienyje. Grįžęs pamačiau, kad apie įvykius mūsų sodyboje jau rodo televizija, rašo laikraščiai”, - sakė L.Lašas.
Kai jis tada nuvyko į sodybą, buvo dar labiau priblokštas. “Ten vaikščiojo politikai, ministrai. Į mane niekas dėmesio nekreipė, niekam nerūpėjo, kad viskas vyksta mūsų namuose”, - sakė L.Lašas.
Anot profesoriaus, kai baigėsi šie įvykiai, niekas iš savanorių nepasiūlė pagalbos sutvarkant sodybą. “Ten buvo didelis, aukštomis lubomis namas. To kaimynų sūnaus daugiau nebemačiau”, - sakė L.Lašas.
Dar po kiek laiko atvykęs į mišką jis rado sodybą sudegintą. “Dukra paskui ramino, kad gal taip ir turėjo būti. Gerai, kad šią negerą vietą, kur žuvo nekalta mergina, išvalė ugnis”, - atsiduso L.Lašas.
