Sumatros džiunglėse kubu gentyje gyvenanti mergaitė valgo žalią mėsą ir miega medžių lajose

Šią keistą ir pritrenkiančią istoriją “Maxim” žurnalui papasakojo dokumentinio kino kūrėjai - Olegas Alijevas ir Jelena fon Šternberg. Tai - pasakojimas apie laukinukę, gyvenančią Sumatros džiunglių gilumoje.

Beždžionių sala

Dažniausiai žmonės į Sumatrą atvažiuoja pamatyti orangutangų. Šių beždžionių mažėja kasmet, todėl zoologai ir turistai nori pasigrožėti nykstančiais orangutangais. Mūsų tikslas buvo kitas - pelkėtose džiunglėse rasti kubų liaudį. Beje, gausumu orangutangai pranoksta kubu...

Todėl atvykę į Sumatrą, į Bukit-Lavang draustinį, nenustebome pamatę rudą beždžionę su mažu vaikeliu. Ir tik po keturių savaičių šis susitikimas mums atrodė pranašingas.

Vaikščiojo nuoga

Vasario mėnesį, kai mūsų ekspedicija išvyko iš Teluk-Bajuro uosto, Sumatros džiunglėse dar buvo juntamos liūčių sezono pasekmės. Pelkėtos vietos buvo neįveikiamos, todėl nutarėme keliauti drambliais. Po šešių parų varginančio žygio užtikome vieną iš kubu genčių.

Kubu gyvena įprastą mažų pietryčių Azijos tautų gyvenimą: medžioja smulkius žvėris, renka uogas, vaisius ir šaknis. Artimiausius mėnesius mums teko dalytis šiais jų džiaugsmais.

Pirmosios savaitės pabaigoje atkreipėme dėmesį į devynerių-dešimties metų mergaitę. Ji niekada nežaidė, nekalbėjo ir nesišypsojo. Mergaitė, tuo išsiskirdama iš kukliais apdarais vilkėjusių gentainių, visą laiką vaikščiojo nuoga. Gyventojai paaiškino, kad visos pastangos aprengti mergaitę baigėsi nesėkmingai. Ji kandžiojosi, draskėsi, ne tik rankų, bet ir kojų nagais, nuo savęs nuplėšdavo drabužius. Tačiau labiausiai nustebome vieną vakarą, kai šią mergaitę atidžiai stebėjome.

Kai visi kubu nuėjo miegoti į savo lūšnas, ji užsikabarojo ant šakoto medžio, lengvai šokinėdama nuo šakos ant šakos. Nakčiai mažoji laukinukė smarkiai atsilošusi įsitaisė medžio lajoje, maždaug 15 metrų aukštyje. Ryte nutarėme apie ją paklausinėti vyresnių gentainių.

Nelaiminga istorija

Ryte, vos išlindome iš palapinės, mergaitė pateikė dar vieną siurprizą. Vaizdas - ne silpnų nervų žmonėms. Mažoji kubu plikomis rankomis bei retkarčiais pasinaudodama peiliu, išdarinėjo milžinišką varaną ir gabalais valgė žalią mėsą!

Žinoma, kiti kubu, jei lyginsime su europiečiais, taip pat skyrėsi kulinariniais įpročiais. Kartą matėme, kai kubu genties medžiotojai sugavo pitoną, nunėrė odą ir pusiau gyvą užmetė ant anglių. Bet žalias varanas pusryčiams...

Pradėjome klausinėti apie šią mergaitę.

“Kartą mūsų vadas vedė gražią merginą, - pradėjo pasakoti vienas jaunas kubu narys. - Jiems gimė dukra. Tuomet buvau mažas, tačiau pamenu, kad kartą vado žmona su dukra dingo džiunglėse. Ieškojo visa gentis, senoliai kalbėjo su miško dvasiomis, kurios žino visus atsakymus”.

Dvasios nepadėjo, dingusios moters ir dukrelės kubu nerado. Gentainiai nusprendė, kad jos žuvo Sumatros džiunglėse, nes ten gyvena daugybė plėšrūnų. Po trejų metų beviltiškų paieškų jas primiršo. Ir tik vienintelis vadas neprarado vilties rasti žmoną ir dukrą.

Negali atleisti už nužudytą beždžionę

Praėjus ketveriems metams, kai dingo žmona ir dukra, vieną dieną vadas ir medžiotojai išgąsdino orangutango patelę. Gelbėdamasi ji rankomis pagriebė žmogaus vaiką!

“Mergaitę atgavome tik nužudę beždžionę, - tęsė pasakojimą jaunas karys. - Vaiką labai sunkiai nukėlėme ant žemės: jis draskėsi, kandžiojosi. Po medžiu pamačiusi lavoną, mergaitė išsiveržė iš vado rankų ir įsikabino į mirusios beždžionės kailį. Nuo nužudyto orangutango vaiką nutraukė tik du suaugę vyrai”.

Nuo to laiko praėjo keleri metai. Vado dukra gyvena kartu su gentimi. Ji pamažu išmoko kalbėti ir naudotis peiliu. Tačiau žvėriški jos įpročiai nepasikeitė. Pasak medžiotojo, ji žmonėms dar negali atleisti už nužudytą jos mamą...

Išeis į džiungles ir negrįš?

Mes klausinėjome mergaitę apie metus, praleistus su beždžionėmis. Tačiau ji tik iššiepdavo dantis ir bėgdavo ketveriomis, pasiremdama kumščiais.

Genties žmonės kalba, kad ji beveik nieko nepamena apie savo vaikystę, o tai, ką galbūt ir pamena, nemoka pasakyti. Kubu bando jai padėti grįžti į praeitį, tačiau nesiseka. Mergaitės mąstymas labai smarkiai atsiliko nuo jos bendraamžių. Mažametė laukinukė savęs nelaiko žmogumi. Mes parodėme jai veidrodį - ji savęs nepažįsta.

Mergaitė dažnai ilgam pabėga į džiungles, sėdi medžių šakose ir žvelgia į tolumą. Genties vadas neabejoja, kad kada nors ji daugiau niekada negrįš pas žmones. Juk taip baigiasi visos šiuolaikinių mauglių istorijos.

Parengė Darius SĖLENIS