Alų žmonės geria jau apie septynis tūkstančius metų

Dar taip neseniai mūsų alaus mėgėjai privalėdavo pasitenkinti 2-3 šio gėrimo rūšimis. Tarybiniais laikais geltonose statinėse ant ratų be konkurencijos gatvėse karaliavo žigulinis.

Kalbininkas keitė pavyzdį

Laikraščio skaitytoja Anelė M., pasiūliusi šią temą, susirūpinusi kalbėjo apie jos šeimos narius, įjunkusius į alų. “Tėvo pavyzdžiu pasekė ir du sūnūs. Susėda prie stalo ir valandomis kalbasi, tada jau nekliudyk, nes kito darbo nesiims, kol nepabaigs. O kai pabaigia, tada jau dirbti nebegali”, - nusiminusi ponia Anelė. Moterį pykdo neseniai atsiradęs savotiškas alaus kultas. Jokia šventė be šio gėrimo neapsieina. Jaunuoliai tąsosi, apsikabinę dabar jau plastikinius dviejų litrų, o kaime “bambulėmis” vadinamus, butelius.

Mūsų krašte šis gėrimas žinomas labai seniai, bet kaip ir kitur visada turėjo savo gerbėjų ir priešų. Istorikai tvirtina, kad žymus kalbininkas gramatikos vadovėlyje parašė tokį pavyzdį: “Alus gerti sveika”, tuo parodydamas teisingą lietuviškų linksnių vartojimą. Tačiau, o likimo ironija, J.Jablonskio sūnus, sako, labai įjunko ne tik į alų. Į priekaištus atsakydavo tėvo gramatikos vadovėlio citata. Kitame knygos leidime šio pavyzdžio jau neberasi.

Gėrimas giliai įsišaknijęs mūsų tautosakoje, kurioje alutis vadinamas “šnekučiu”, kitais malonybiniais vardais. Be šio gėrimo, ypač Aukštaitijoje, ir dabar nerasi vestuvių, krikštynų ar kitų šeimos švenčių. Gaila, kad pastaruoju metu geras alaus vardas sparčiai devalvuojamas. Rengiamos alaus gėrimo šventės, kuriose varžomasi, pavyzdžiui, kas greičiau išgers bokalą. Tai ne tik neestetiška, bet ir nesveika. Švelniai tariant, nemalonu žiūrėti į tokių “švenčių” finalą.

Anglijos spaudoje neseniai sumirgėjo antraštės: “Tonis Blairas keliomis alaus pintomis lenkia savo varžovus”. Specializuotoje parduotuvėje šis gėrimas buvo pavadintas trijų pagrindinių šalies partijų vadovų pavardėmis.

Žinovai tvirtino, kad, panaudojant skirtingus apynius, gautos alaus skonio variacijos, “atitinkančios varomą partijų politiką”. Rezultatai aiškūs: kokio alaus daugiausiai išgeria, už tą kandidatą į premjerus žmonės ir “balsuoja”. Alus ir politika - seni bičiuliai. Sakoma, kad ir Hitleris savo veiklą pradėjo Miuncheno aludėse. O senovės Babilone žiauriai buvo nubaustas smuklininkas, leidęs girtiems politikuoti.

Kas per kelmas anas yra

Faraonų laikais Egipte alaus gamyba buvo valstybės monopolija. Kiekvienas vergas, karininkas ar tarnautojas pagal nuopelnus kasdien gaudavo atitinkamą alaus ir duonos kiekį. Net per laidotuves į karstą dėdavo ne tik maisto, bet ir alaus, kad “neprailgtų kelionė į mirusiųjų karalystę”. Egiptiečiai gerdavo apie 20 rūšių alų. Pagal senovės receptus ir dabar galima nusipirkti “faraonų alaus”.

Romėnai teikė pirmenybę vynui. Imperatorius Julianas (332-363 m. po Kr.) rašė: “Vynas kvepia nektaru, o alus - ožiu”. Nepaisant to, jo titulo paveldėtojas manė visai priešingai. Net garsusis Hipokratas minėjo, kad alus tinka ligoms gydyti, nes pasižymi vaistinėmis savybėmis.

Kas gi tas alus? Specialistai tvirtina, kad geram alui reikia tik keturių gerų ingredientų: vandens, miežių, apynių ir mielių. Prieš septynis tūkstančius metų sugalvoto gėrimo gydomosios savybės vis labiau domina medikus. Italijos mokslininkai priėjo prie išvados: “Jeigu per dieną išgeriamas vienas butelis alaus, tikimybė susirgti inkstų akmenlige sumažėja 40 procentų”. Tai - vaistas, kurį turėtų kompensuoti ligonių kasos? Kodėl gi ne? Juk Lenkijoje ir Čekijoje inkstų akmenlige sergantieji jau dabar turi teisę reikalauti alaus kompensacijos.

Moterys mažiau mėgsta alų, kur kas dažniau jį apkalba, nors jau mūsų močiutės žinojo, kad ne brangi kosmetika, bet natūralus produktas gali labiau padėti. Pavyzdžiui, kuri alumi trinks galvą, netruks pastebėti, kad turi stipresnius ir gražesnius plaukus. Tai - alaus mielių ir salyklo vitaminų, ypač B grupės, darbas.

Istorikai rašo, kad belaukdama Cezario ar Marko Antonijaus, Kleopatra išsimaudydavo ne tik asilių ir ožkų piene, bet ir aluje. Todėl šių laikų komplimentą, kaip iš pieno plaukusi, vertėtų pakeisti, pavyzdžiui, kaip iš alaus kilusi. Tuo labiau kad kai kurie grožio salonai jau siūlo alaus vonias.

Sėkmės ašis - saikas

Ne vienas neiškentęs pasakys: nuo alaus auga pilvas, išsiplečia širdis. Iš tiesų alaus mėgėjus karikatūrose matome su išpampusiais pilvais, traiškanotomis akimis ir pan. Tačiau rimti šio gėrimo tyrinėtojai sako, kad dėl apvalumų alus tikrai nekaltas, nes, pavyzdžiui, ketvirtadalyje litro yra tik 110 kalorijų, kai, sakykim, indelis jogurto yra daug sotesnis. Dukart daugiau kalorijų turi vynas, šampanas, net ruginės duonos riekė turi 193 kalorijas. Tiesa, alus žadina apetitą, bet nutukimą, anot mokslininkų, lemia socialinės priežastys.

Daugiausia ginčų kyla dėl normaliame aluje esančio apie 5 proc. alkoholio. Yra nemažai specialistų, kurie tvirtina, kad kasdien išgerti, nebūtinai iš karto, iki litro alaus, yra sveika. Tokiame kiekyje yra apie 50 gramų alkoholio. Tada, anot specialistų, galima pristabdyti arba veikti profilaktiškai visą puokštę ligų. Tarp jų - miokardo infarktą, cukraligę, vėžį, osteoporozę, pagerinti širdies veiklą ir pan.

Tačiau visi autoriai būtinai pabrėžia gėrimo (kaip ir kiekvieno alkoholinio) saiką. “Alus - jaunystės šaltinis” knygos autoriai M.Walzi ir M.Hlatky tvirtina, kad šis gėrimas skirtas troškuliui numalšinti, bet ne rūpesčiams numaldyti. Jis gerina nuotaiką, bet neišsprendžia problemų. Turi padėti atrasti jėgų, bet ne tiek, kad nuo to pradėtum svyruoti. Alus skirtas susidaužti, bet ne atsitrenkti, gerai jaustis, bet ne juo gyventi.