Kai į valdžią ateina nesąžiningi žmonės, metama dėmė visai valstybei

Apie Lietuvos politikos moralinę krizę prabilo Prezidentas Valdas Adamkus, Arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas, Tėvynės sąjunga, politologai. Tad į kurį kelią: gėrio ar blogio - krypsta Lietuvos politika?

Atsakomybės jausmas - kitoks

Kodėl Lietuvoje tiek politinių skandalų? Ką tai reiškia? Pirmiausia, matyt, tai, kad senųjų demokratinių šalių politikų asmeninės atsakomybės jausmas visai kitoks nei pas mus. Atsiprašoma, atsistatydinama, paklūstama poveikio priemonėms, ir viskas praeina. Mūsų šalyje dalis parlamentarų ir valdžios atstovų labiau susirūpinę savo parodomuoju įvaizdžiu, savo asmeniniais interesais, neretai vengia vykdyti įstatymus, atsisako klausyti Konstitucinio Teismo, Seimo sprendimų, Prezidento patarimų ir kita. Tauta juos mato, vertina, nepasitiki ir smerkia. Kodėl taip atsitiko?

Atsakymas vienas - nemorali politika, teisingumo ir tiesos sakymo praradimas, netikėjimas savo valdžia, savo valstybe ir jos ateitimi. Jei karų ir okupacijų laikotarpiu tauta išsilaikė, tai dabar, kai gyvename laisvi demokratinėje šalyje, tebesame nelaisvi savo dvasia. Viso to pasekmė - per 0,35 milijono aktyviausių ir išsilavinusių piliečių paliko šalį, pasitraukė į užsienį.

Svarbu sakyti tiesą

Galima teigti, kad dalis politikų iki šiol buvo atrenkami ir dirbo Seime nesilaikydami sąžiningos politinės elgsenos principų. Tai patvirtina faktas, kad 1994 m. Seimo valdybos nutarimu sudarytoji darbo grupė pareigūnų ir tarnautojų tarnybinės etikos normų kodekso parengimui neatliko iki galo savo užduoties. Mat kodekso projektas Seime susilaukė visuotinio pasipriešinimo. Kai į politiką ateina nesąžiningi žmonės, metama dėmė visai valstybės politikai. IV Dalai Lama sakė: “...jei politika užsiima blogi žmonės, neturėdami geros motyvacijos, apgaudinėja, tuomet ji tampa blogiu”. Tuo būdu sąžiningas doras politikas yra pagrindinis moralios politikos požymiu. Aplink mus pilna politikų nemoralios elgsenos ir žemos politinės kultūros pavyzdžių. Apie juos sužinome iš žiniasklaidos, kuri dar viską paaštrina.

Kiti moralios politikos požymiai yra tiesos sakymas, viešumas ir tiesos gynimas. Nesilaikant šių principų Lietuvoje susidarė situacija, kurią J E Sigitas Tamkevičius pavadino “moraline pelke” ir ją apibūdino taip: “...Ar ne Laisvės išniekinimas, kai valdžios vyrai nežino, į kokį lygį turi būti iškelta moralumo kartelė, kai apgaulė pavadinama gudrumu?”(“Delfi”, 2005 06 14).

Mokytis yra iš ko

Geriausiais moralios politikos pavyzdžiais buvo Lietuvos sąjūdžio kelias į nepriklausomybę, Baltijos kelias. Vėliau ėmė nugalėti asmeninės ambicijos ir grupiniai interesai, politiniams tikslams buvo pajungtos teisinės institucijos, formavosi korupcinė sankloda, kuriai vaikydamasi pelno ėmė pataikauti žiniasklaida. Šiuo laikotarpiu išryškėjo patronažinė politika, išskirtinės visuomenės dalies poreikių tenkinimas kitos, skriaudžiamosios, dalies sąskaita.

Nemoralios, korupcinės, dar ir nemokšiškos politikos pasekmė - skurde ir nepritekliuose gyvenantys pensininkai, invalidai, didžioji dalis tarnautojų, kaimo žmonių ir per neskaidrią veiklą iškilę turtuoliai. Anot poeto Sigito Gedos, “...labai gerai pasiplėšė spekuliuodami Lietuvos Laisve ir Nepriklausomybe. Maironio idėjos buvo labai geras būdas pasipelnyti” (“Kauno diena”, 2005 06 11).

Daug ką užvaldė pragmatizmas

Kokia turėtų būti dabarties Lietuvos politika? Nuomonės šiuo klausimu labai išsiskiria, yra nevienareikšmės. Išskirčiau šias mūsų dabarties politikos vystymo kryptis: idealistinę, pragmatinę ir populistinę-oligarchinę. Idealistinis mąstymas pateikiamas Prezidento Valdo Adamkaus kalbose, kur pabrėžiamas mūsų politikos moralumo ir etikos poreikis. Prezidentas nurodo moralios Lietuvos politikos būtinybę, siekiamybę ir ateities gaires. Jo kalbų konstruktyvumą sustiprina tai, kad siūloma aktyviai šalinti nemoralumo pasireiškimus.

Pragmatinės krypties šalininkų yra pakankamai daug. Jos atviru reiškėju galėtų būti Artūras Zuokas. Moralė, padorumas, anot jo, esančios subjektyvios kategorijos. Moralė politikoje daugiau deklaratyvi sąvoka, nes ji nėra praktiška ir išmintinga. Moralei jis priešina “praktinę išmintį”. Geriau pirmiausia vertinti atliktus darbus, o tik po to moralės požiūriu. Jam netinka per daug aukštai iškelta moralumo kartelė (A.Zuokas. Moralė ir praktinė išmintis, 2005 06 03).

Populistinės-oligarchinės krypties aiškiausiais atstovais, galima teigti, yra ūkio ministras V.Uspaskichas ir jo pagalbininkai. Gyvenimas parodys, kiek šis teiginys yra teisingas.

Rengiamas šiuolaikinis dekalogas

Lietuvos politinės ateities perspektyva - morali politika, visuomenės branda, kai visi tautos žmonės naudojasi savo teisėmis, kai įgyvendinamos moralios politinių tikslų siekimo priemonės, neapgaudinėjami rinkėjai. Padedant teisininkams, politologams, valstybininkams Seimo valdybos nutarimu sudaryta darbo grupė, kuri baigia rengti politikų ir kandidatų į politikus elgesio kodeksą. Jame nustatyti politikų, kandidatų į politikus elgesio principai, jais remiantis - reikalavimai ir numatytos poveikio priemonės, kai tų reikalavimų nesilaikoma.

Šiuolaikiniame Lietuvos politikų dekaloge - politikų elgsenos kodekse - nurodomos pagrindinės elgesio taisyklės ir principai, kuriais jie privalo vadovautis: pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas ir sąžiningumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas, pavyzdingumas. Nesilaikant etikos (moralės) normų, pritaikomos moralinės ir drausminančios poveikio priemonės (bausmės ir įpareigojimai), kurias nustato įgaliotos Seimo institucijos. Atsakomybę sunkina pakartotiniai pažeidimai. Politikams taip pat privalomi vadinamieji privalomosios teisės reikalavimai - draudimas tuo metu eiti kitas pareigas, atstovauti už atlygį, prievolė deklaruoti interesus ir kita.

Skandalų karštligė krečia Seimą ir visą šalį. Visi tai konstatuoja, bet niekas nedaro išvadų. Todėl š. m. rugsėjo 28 d. Seime organizuojama konferencija - visuomenės klausymai. Diskutuoti kviečiamos pajėgiausios Lietuvos intelektualinės pajėgos. Svarstytinų klausimų ratas gana platus. Ar galima suderinti moralumą demokratinės valstybės politiniame gyvenime, Seimo darbe, priimant ir vykdant įstatymus? Kokie moralios politikos kriterijai, koks politikos ir moralės santykis, sąsajos su politine kultūra, reikalavimai šiuolaikiškam politikui? Ar apskritai įgyvendinama morali politika?