Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Laikinosios sostinės fenomenas
2007-02-17
Kauno suklestėjimas tarpukariu atspindi visos nepriklausomos Lietuvos istoriją
Kauno suklestėjimas tarpukariu - unikalus reiškinys Europos miestų raidos istorijoje. Dar didesnis fenomenas yra šiuo laikotarpiu susiformavęs vieningas miesto pagrindinės dalies architektūrinis charakteris, tapęs miesto įvaizdžiu. Tarpukario pastatai savo architektūrine-menine kokybe atitinka europinius standartus ir atspindi tuo metu pasaulyje vyravusius stilius ir estetines kryptis.
Iš Vilniaus persikėlė gyvenimas
Tokį miesto išskirtinumą nulėmė jo tapsmas laikinąja sostine (1919 - 1939). Į Kauną iš okupuoto Vilniaus persikėlė visas politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas.
Anot žymaus išeivijos kultūrininko, “Mūsų Lietuvos” autoriaus Broniaus Kviklio, “nuo tada Kauno istorija - žymia dalimi visos nepriklausomos Lietuvos istorija”. Atitrūkus nuo Rusijos rinkos steigėsi naujos pramonės įmonės ir monopolijos - “Maistas”, “Pienocentras”, “Lietūkis”, “Drobė”, “Liteksas”, “Kauno audiniai” ir kt. Kaune susitelkė didžiausi Lietuvos bankai, draudimo bendrovės.
Atgijo ir kultūrinis gyvenimas, organizavosi meninės draugijos, sąjungos, 1920 m. įkuriamas Valstybės teatras, 1921 m.- M.K.Čiurlionio galerija ir Karo muziejus, 1922 m. - Universitetas ir Meno mokykla, 1933 m. - Konservatorija, 1934 m. - Vytauto Didžiojo muziejus ir Aukštieji kūno kultūros kursai, 1936 m. - Veterinarijos akademija. Intensyviai steigiamos naujos mokyklos: pradinės, vidurinės, gimnazijos, specialiosios profesinės, netgi aklųjų.
Mokslinei veiklai bei visuomenei lavinti įkurti Botanikos (1923 m.) ir Zoologijos (1938 m.) sodai ir šiandien tebėra mėgstamos ne tik kauniečių, bet ir svečių laisvalaikio praleidimo vietos. 1926 m. pradėjo veikti Kauno radijo stotis, transliuojanti laidas visai Lietuvai.
Vyriausybė tenkinosi senais pastatais
Daugeliui naujų įstaigų buvo statomi specialūs, jų poreikius atitinkantys pastatai. Tačiau Kaune susibūrusi Vyriausybė nepuolė statytis “valdovų rūmų”, tenkinosi senais pastatais, paliktais carinės tvirtovės administracijos.
Ministrų kabinetas užėmė Inžinierių valdybos viršininko apartamentus (K.Donelaičio g. 58), Krašto apsaugos ministerija - Komendantūrą (Gedimino g. 25), Žemės ūkio ministerija - Štabą (Kęstučio g. 27). Susisiekimo ministerijai atiteko buvusioji Gubernijos valdyba (I.Kanto g. - neišlikusi), Finansų ministerijai - senasis Kauno bankas (K.Donelaičio g. 68). Vidaus reikalų ministerija buvo kampininke iš pradžių viešbutyje “Central” (Laisvės al. 21/Nepriklausomybės a.), vėliau persikėlė į pastatą, kuriuo jau naudojosi Universitetas (antrieji rūmai, Gedimino 43/K. Donelaičio g. 23). Švietimo ministerijai buvo suteiktos patalpos universiteto Didžiuosiuose rūmuose, 1925 m. pastatytuose Valstybinei spaustuvei (Gedimino g. 50/ K.Donelaičio g. 20). Užsienio reikalų ministerija nuomojosi privatų pastatą (S.Daukanto g. 25/ Vienybės a. 1). Seimo būstine nuo 1920 m. Steigiamojo iki trečiojo seimo, paleisto po 1926 m. perversmo, buvo Gubernijos gimnazija, vėliau tapusi “Aušros” mergaičių gimnazija (Gimnazijos g. 3).
Ne laikas prabangai
Prezidentas nepasididžiavo savo rezidenciją palikti carinėje gubernatūroje (Vilniaus g. 33), o kelis 1919-ųjų mėnesius, kol pastaroji dar buvo užimta kaizerinės valdžios, apsistojo visai menkame namelyje Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kertėje, kurį nugriovus, 1933 m. pastatyta Apskrities savivaldybė, dalį pastato suteikusi ir Valstybės saugumo departamentui.
Pasakojama, kad Antanas Smetona, paklaustas, kodėl nesistato valstybės valdžiai deramų reprezentacinių rūmų, atsakęs, jog tokiai prabangai dar neatėjęs laikas - pirmiausia reikia išspręsti tautos atsilikimo problemą, pasirūpinti jos švietimu.
Per du nepriklausomybės dešimtmečius vien Kaune pastatyta per 20 mokyklų, keli rūmai universitetui, Universitetinių klinikų ir Veterinarijos kompleksai. Tik kelioms svarbiausioms valstybinės valdžios institucijoms per tą laiką pastatyti puošnūs respektabilūs rūmai - Lietuvos bankui, turėjusiam simbolizuoti savos valiutos - lito tvirtumą, ir Teisingumo ministerijai (dab. Filharmonija), valdžios hierarchijoje užimančiai taip pat reikšmingą vietą, ką deklaravo ir lotyniškas užrašas ant fasado: “Teisingumas yra valstybių pagrindas.” Planuota, kad rūmuose įsikurs ir Seimas, tačiau autoritarinis režimas neleido jo sušaukti iki 1936 m. Seimui skirtas patalpas užėmė Vyriausiasis tribunolas ir Valstybės taryba.
Rezidavo užsienio valstybių atstovai
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje išsprendus opiausias visuomeninio gyvenimo problemas, sutvirtėjus ekonomikai, nuspręsta, kad valstybė jau gali sau leisti statyti Vyriausybės rūmus, netgi visą jų ansamblį. Šiam ansambliui sukurti 1939 m. paskelbtas tarptautinis architektūrinis konkursas, iš įvairių šalių pradėti siųsti projektai. Sumanymui nebuvo lemta materializuotis, nes, 1939 m. spalio 10 dieną Lietuvai atgavus Vilnių, tenai sugrąžinta ir sostinė.
Laikinojoje sostinėje susitelkė dauguma užsienio valstybių ambasadų ir konsulatų. 1925 m. Kaune buvo aštuoniolikos valstybių pasiuntinybės, kai kurių šalių atstovai Lietuvai dar rezidavo svetur. 1935 m. jau visų dvidešimt vienos valstybių, su kuriomis Lietuva palaikė diplomatinius santykius pasiuntiniai buvo apsistoję Kaune. Nuosavų būstų užsienio atstovai neturėjo, nuomojosi patalpas miesto centre, prestižiniuose namuose. Ypač populiari buvo V.Putvinskio gatvė, kurioje buvo įsikūrusios Prancūzijos, Čekoslovakijos, Amerikos, Švedijos pasiuntinybės ar konsulatai, SSRS prekybos atstovybė. Kai kurios pasiuntinybės savo būstus keitė.
Augo labiau nei kiti miestai
Per tarpukario dvidešimtmetį Kaunas nepaprastai išaugo: gyventojų padaugėjo 8,6 karto (1918 m. -18 tūkst., 1939 m. - 154 tūkst.), plotas išsiplėtė 7,1 karto (1912 m. - 557 ha, 1939 m. - 3940 ha). Nuo 1919 m. iki 1938 m. mieste pastatyta per 10,5 tūkstančio pastatų - vidutiniškai per metus po 640. Maksimalus statybų pakylėjimas fiksuotas 1931 metais, kuomet atsirado beveik pusantro tūkstančio naujų statinių.
Kaunas, kaip ir dabar Vilnius, tuomet buvo vystomas labiau nei kiti miestai. 1938 m, įsibėgėjus statybų užmojams, investicijos į laikinosios sostinės naujus statinius sudarė 68 proc. visų Lietuvos miestų ir miestelių (apskaiton įtraukti turintys ne mažiau kaip 2 tūkstančius gyventojų) statyboms skirto kapitalo.
Kauno plėtra nebuvo tolygi, akivaizdūs skirtumai tarp trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių. Pirmąją etapą galime laikyti atkuriamuoju, antrąjį - kuriamuoju.
Nors iš carizmo laikų perimtas ekonominis ir architektūrinis paveldas buvo skurdokas, komunalinis ūkis apleistas, tačiau miestas patyrė specifinių raidos ypatumų ir privalumų. 1843 m. Kaunui tapus gubernijos centru, jis pradėtas planingai vystyti, suformuotas visas dabartinis miesto centras - Naujamiestis. 1879 m. miesto paskelbimas karine tvirtove stabdė jo paties augimą, ribojo aukštingumą, tačiau vystė priemiesčius - karinius satelitus.
Nusimetė “čigonišką Rusijos gyvenvietės rūbą”
Pirmaisiais nepriklausomybės metais laikinoji sostinė atrodė nykiai. Mažaaukščiai, daugiausiai mediniai namai, mediniai šaligatviai, negrįstos gatvės... Mūriniai pastatai Naujamiestyje respektavo rusiškosios estetikos standartus. Mieste nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio.
“Vandentiekininkai” statinėmis vandenį atveždavo iš Nemuno, o kanalizaciją atstojo iškasti grioveliai, dėl ko net Laisvės alėja skleidė specifinį tvaiką. Kanalizacija Kaune pradėta įvedinėti tik 1924-aisiais, o vandentiekis - 1928-aisiais.
1923 m. į sostinę atvykusiam svetimšaliui žurnalistui Kaunas atrodė “vargingas nei miestas, nei kaimas”. Svečias stebėjosi, kad lietuviai “tikrai atkakli tauta, jei ryžosi sutvarkyti tokį miestą kaip Kaunas”. Vietoje šaligatvių padrikai sujungtos lentos siūbuodavo, lyjant purvu aptaškydavo net praeivių veidus. Laisvės alėjoje reklamos - ant atliekų lakštų iškreivoti užrašai asocijavosi su driskių minia riaušių ir anarchijos dienomis.
Sugrįžęs į Kauną po aštuonerių metų žurnalistas jo nepažino. Miestas tapo gyvas ir gaudžiantis lyg didelė judri statyba. “Neįmanoma aprėpti šių karštligiškų statybų - per keletą metų Kaunas baigia nusimesti čigonišką didelės Rusijos gyvenvietės rūbą tam, kad būtų panašus į vakarietišką, šiek tiek amerikietišką miestą”, - rašė jis 1931 metais.
Pasididžiavimas - unikalios transporto priemonės
Kauno garsenybės buvo jo išskirtinės transporto priemonės: iš pradžių “konkė”, vėliau - funikulieriai.
“Konkė” - arklių bėgiais traukiamas tramvajus gyvavimo pradžioje (1892 m.) buvo didelė novacija, vėliau tapo pajuokų ir anekdotų objektu, taip pat dažnų nelaimingų įvykių priežastimi. “Konkė” riedėjo nuo geležinkelio stoties į Vytauto prospektą, pro Karo ligoninę suko į Gedimino gatvę, toliau per Laisvės alėją ir Vilniaus gatvę pasiekdavo Rotušės aikštę.
Kaune pasirodžius lengviesiems automobiliams (1919 m.) ir autobusams (1924 m.), “konkė” prarado populiarumą, tad 1929-aisiais buvo “iškilmingai palaidota”. Ši priemonė tapo visaliaudiniu pasilinksminimu, joje dalyvavo miesto valdžia, orkestras. Vyrai, iškinkę arklius, patys tempė žmonių sausakimšus vagonus. Amžininkai teigė, kad su “konkės” laidotuvėmis užverstas vienas Kauno istorijos lapas.
Iki 1935 m. veikė siaurasis geležinkelis, kuriuo riedantis traukinėlis buvo pramintas “kukuška” (dėl prieš atvykimą skleidžiamų ūkavimų). Traukinukai važinėjo kas 15 minučių tarp Panemunės ir Senamiesčio.
Nepaisant to, kad ketvirtame dešimtmetyje mieste buvo daug lengvųjų taksi automobilių, vadintų taksometrais arba taksomotorais, bei autobusų, išliko ir vežikų paslaugos. Matyt, jomis naudojosi atokesnių vietų gyventojai. 1930 m. autobusų eksploataciją iš privačių bendrovių perėmė miesto savivaldybė, kuri išplėtė ne tik autobusų parką, bet ir maršrutus. Autobusai tapo pigiausia miesto transporto priemone (20 ct už stotelę).
Unikali Kauno gamtinė aplinka nulėmė ir unikalų susisiekimo priemonių poreikį. Tam, kad galima būtų patekti ant aukštų kalvų, buvo įrengti funikulieriai. Keltuvą į Žaliakalnį, kuriame prie šlaito pradėta statyti Prisikėlimo bažnyčia, 1931 m. įrengė vokiečių firma, o funikulierių į Aleksotą, kuriame pagrindiniu traukos objektu tapo kuriamas Universiteto miestelis su jau pastatytais Fizikos-chemijos rūmais, - 1935 m. šveicarai.
Miesto tarp upių plėtros sąlygas pagerino nauji modernių gelžbetonio konstrukcijų tiltai. Du pastatyti per Nemuną: vienas tarp Šančių ir Panemunės (1929 m.), kitas, Vytauto Didžiojo, - tarp miesto (senamiesčio) ir Aleksoto (1930 m.). Inž. Petro Vileišio tiltas per Nerį sujungė miestą su Vilijampole (1929 m.).
