Kėdainiuose, prie Smilgos upelio, šviečia baltas dviaukštis pastatas - dailininkės Janinos Monkutės-Marks galerija

“Mano sieloje - šventė. Mano dovana tėviškei tapo realybe. Grįžau namo, kur tėvų kapai, kur numylėtas Nevėžis, kur mylėta, svajota, padangėm skrajota.” Šiais žodžiais dailininkė Janina Monkutė-Marks praėjusių metų spalį pakvietė lankytojus į naują kultūros židinį. Per metus kėdainiškiai lyg ir apsiprato su tokia nekasdieniška dovana ne tik savo miestui, bet ir visai Lietuvai, o vasaros pradžioje M.Žilinsko dailės galerijoje Kaune surengta tapybos ir tekstilės paroda paskatino dailės žinovus, menotyrininkus, kultūros tyrinėtojus susirasti kelią į naująjį muziejų Kėdainiuose, išsamiau susipažinti su savaimingu dailininkės talentu. Šiomis dienomis visuomenei pristatyta solidi “Baltų lankų” leidyklos monografija apie dailininkės gyvenimą ir kūrybą.

Likimas norėjo kitaip

Dailininkės Janinos Monkutės-Marks biografijoje nemažai reikšmingų miestų. Jos namai vis dar anapus Atlanto, tad viešnagių Lietuvoje metu Floridoje jos ilgisi audimo staklės ir molbertai. Kūrybos tyrinėtojai pastebi, kad dailininkės tapybos, gobelenų, grafikos savitumą veikė Austrija ir Vokietija, Kanada ir Indija. Kodėl būtent Kėdainius dailininkė paženklino savo kūrybos sugrįžimu? Juolab kad pasaulį ji išvydo Radviliškyje, taigi ir gimtuoju miestu Kėdainių nepavadinsi. Panašiai klausiantiems menininkė pasakoja, jog Kėdainiai svarbūs jos gyvenime, nes tai - paauglystės metų miestas, mamos gimtinė, kur šeimai teko gyventi, kai tėtis, geležinkelio tarnautojas, turėjo pasitraukti iš Pagėgių, kai Mažąją Lietuvą prisijungė Vokietija.

Būtent Kėdainių gimnazijos direktorius, rašytojas Juozas Paukštelis paragino jauną gražią mergaičiukę vykti į Kauną. Ne vienam atrodė, kad Janinos likimas - scena.

Ar buvo lengva derinti užsiėmimus Valstybės teatro dramos studijoje ir pamokas Kauno penktojoje gimnazijoje? Aišku, ne. Tačiau šis gyvenimo tarpsnis - lyg tvirto charakterio nuoroda. Scena buvo meninis siekis, o ne jaunos dailios panelės užgaida. Tačiau užgaidų turėjo ir likimas. Grįžtant Antrojo pasaulinio karo frontui, Janina Monkutė atsidūrė tarp karo pabėgėlių. Kurį laiką studijavo Insbruko universitete, vėliau, suradusi į Vokietiją karo audrų nublokštą seserį, apsigyveno Freiburge. Čia, Menų ir amatų mokykloje, kuriai vadovavo Vytautas Kazimieras Jonynas, o dėstė visas tarpukario Lietuvos meno elitas, Janina Monkutė žengė pirmuosius žingsnius į iki tol nepažintą profesionalios dailės pasaulį. Piešimo ją mokė V.K.Jonynas ir Vytautas Kasiulis, o audimo meno - Antanas ir Anastazija Tamošaičiai.

Freiburgas - ypatingai svarbus miestas mūsų kultūrai. Tenykštėje Menų ir amatų mokykloje dėstė Adomas Galdikas, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda, kiti mūsų meno pasaulio šviesuoliai. Jų kūryba, grįždama į tėvų žemę, nepaliauja stebinusi: tarpukario Lietuvą galima vadinti menininkų šalimi.

Studijų metai, vedybos su Martynu Nagiu (viena valanda už brolį, poetą Henriką Nagį, vyresniu dvyniu), sūnaus gimimas, o vėliau gyvenimas už Atlanto, pelnant duoną darbu prie konvejerio ir pirmosios šeimos iširimas - sudėtingas dailininkės biografijos tarpsnis, kuriame buvo ir šilto, ir šalto.

Buitis ir kūryba

Dar turėjo prabėgti keletas metų, kol Amerikoje gyvenanti dailininkė įsijungė į meno gyvenimą Čikagoje. Haid parko meno centre būsimoji dailininkė susipažino su to meto garsenybėmis, studijas tęsė jau ne dėl diplomo, o iš vidinio poreikio. Šią jos vidinę nuostatą gan greit vainikavo sėkmė: 1963 m. Janinos Monkutės-Marks paveikslas buvo atrinktas į prestižinę dailės parodą Čikagos meno institute. Tai buvo nelyginant kokie vartai, atvėrę naujų galerijų sales, pakvietę menininkę į kitokią realybę.

O kur dingo teatras, gali paklausti smalsesnis skaitytojas. Deja, jį teko paaukoti, vaizdžiai tariant, sudeginti šeimos židinyje. Antroji santuoka su verslo pasaulio žmogumi Ira Marksu suteikė galimybę apkeliauti visą pasaulį, padėjo susipažinti su skirtingomis kultūromis, paskatino domėtis ir sukaupti solidų ir vertingą primityviojo meno kūrinių rinkinį. Vyras skatino žmonos kūrybą ir moraliai, ir materialiai, žavėjosi jos dailės kūriniais, tačiau teatrui žmonos pavyduliavo. Gal ir suprantama: augo vaikai (naujoje šeimoje gimė dar trys sūnūs), šeima norėjo, kad mama ir žmona turėtų laiko ir jiems, neprapultų vakarais teatro repeticijose.

Tačiau tapybai ir audimui laiko likdavo. “Mano kūryba - tai mano dienoraštis”, - teigia menininkė. Šiems žodžiams antrinantys menotyrininkai išskiria 1953-1960 m. laikotarpį, labiausiai atspindintį Antrojo pasaulinio karo ir emigracijos išgyvenimus, o 1962-1966 m. tapybą įvardija kaip įdomius amerikietiškojo popmeno pavyzdžius. 1970-ieji atgaivina tėvynės ilgesį, į dailininkės tapybą, grafiką ir gobelenus sugrąžina senąsias lietuvių dainas, pasakas. Nuoseklus dailininkės kūrybos tyrinėtojas Danas Lapkus rašo: “Net liūdniausi Janinos Marks darbai pasižymi optimizmu ir žaismingumu. Rimto ir humoristiško derinimas ypatingai ryškus ornamentiškuose tapybos darbuose liaudies dainų temomis”.

Liaudies kūryba - nesenkantis įkvėpimo šaltinis, prie kurio menininkė prisiliečia itin subtiliai. Pasakodama apie vienos serbės jai padovanotą šiurkščią avies vilną, kuri, apdorota, nudažyta, panaudota gobelenui tapo meno kūriniu, dailininkė sako pati buvusi paveikta natūros virtimo kultūra, kai nieko nesunaikinama, gamtos dovana panaudojama kūrybingai, įgauna naują vertę ir prasmę.

Muziejus - siekis ir realybė

Įgimtas veiklumas, kurį dar labiau sustiprino ir šeima, savotiškai skatino didžiulė konkurencija JAV meno rinkoje, neleidžia dailininkei gyventi vien prisiminimais. Prieš dvejus metus įgijusi gerokai apleistą Kėdainių kraštotyros muziejaus pastatą, šeimos skatinama ir remiama, dailininkė įrengė jame puikią šiuolaikinę galeriją. Tokią naštą užsikrautų ne kiekvienas. Pastatui reikėjo naujo stogo, naujos šiuolaikinės įrangos, apdailos. Kitaip tariant, muziejus atnaujintas iš pagrindų. Tada į ekspoziciją sugrįžo visa, kuo kelis dešimtmečius išeivijoje gyveno, ką kūrė talentinga tapytoja, subtili gobeleno meistrė ir išradinga grafikė Janina Monkutė-Marks. Ta pati, kuri kadaise iš Kėdainių išvažiavo su viltimi tapti scenos prima.

Muziejus Kėdainiuose - ne vien didžiulė materiali dovana. Mirus vyrui, kuriam visada norėjosi matyti savo žmoną laimingą, dailininkės sumanymą rėmė sūnūs. Atidėję savo darbus, jie ne tik dalyvavo muziejaus atidarymo šventėje, bet ir patys aktyviai ją spartino, buvo muziejaus projektuotojai, įrangos ieškotojai, konsultantai. Šeimos lėšomis įkurtos galerijos lobis - dovana Janinos Marks žemei, jos žmonėms. Sūnūs pagarbiai įvertino šį žingsnį, kartu džiaugėsi pirmąja paroda, pavadinta “Dovana tėviškei”.

Nors dailininkė daug laiko ir kūrybinės energijos atidavė tapybai, prioritetine sritimi muziejuje laikoma tekstilė. “Aš mieliau dirbu prie vertikalių staklių, nes tai lyg tapymas, kai vietoj dažų naudoju siūlus, liečiu spalvas pirštais, jaučiu jų jėgą ir grožį. Ką darau, jei suklystu? Ne, gobeleno neardau, stengiuos klaidą atitaisyti paversdama ją privalumu, išplėtoti jos pasiūlytą idėją, improvizuoju”, - aiškina menininkė.

O muziejus gyvena savitą, aktyvų gyvenimą, telkia bendraminčių ratą. Jo garbės direktoriais yra ponia Alma Adamkienė ir profesorius Egidijus Aleksandravičius, muziejaus garbės ir šeimos nariai, kelių pakopų mecenatai įvairiai prisideda prie muziejaus įvairiapusės veiklos. Buriasi inteligentijos bendruomenė, kurios nepavadinsi pasyvia kultūrinio vyksmo stebėtoja, o aktyvia dalyve, skleidėja.

Keli rato sinonimai

Penkiasdešimt intensyvių kūrybos metų dailininkės Janinos Monkutės-Marks pavardę įrašė į pasaulio meno žinynus. Kalbant apie tai, vėl reikėtų prisiminti lemtingąjį Freiburgo mokyklos laikotarpį. Po daugelio metų jau pripažinta menininkė dar kartą ryžosi susitikti su savo mokytojais, nuvyko pas Kanadoje gyvenusius Anastaziją ir Antaną Tamošaičius. Menininkę vis labiau traukė tekstilė, jos meditacinė prigimtis.

Beje, tekstilės paroda, surengta M.Žilinsko dailės galerijoje, buvo viena įdomiausių šių metų ekspozicijų. Ją pristačiusi dailininkė apžiūrėjo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus sales, kuriose sukaupta pasaulio lietuvių dailė, ir panoro ekspoziciją papildyti padovanodama savo darbų.

Meno istorikas muziejaus vadovas Osvaldas Daugelis, džiaugdamasis šiuo ekspozicijos praturtinimu, pabrėžia unikalų dailininkės Janinos Monkutės-Marks talentą, su pasigėrėjimu kalba apie įspūdingus jos tapybos paveikslus. Ją, savo kūryba prisilietusią prie skirtingų srovių ir stilių, galima vadinti tiesiogine ir tikriausia popmeno atstove, kuri tylomis neapėjo ir hipių filosofijos, psichodelinio meno krypties. Tai laikas, kuris brandino menininkę, stiprino jos labai savitą ir unikalų balsą.

Šios kūrėjos sugrįžimas į savo kultūrą yra toks pat reikšmingas kaip ir jos mokytojų Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos, Antano ir Anastazijos Tamošaičių įsiliejimas į vientisą lietuvių kultūrą. Kauno meno mokyklos fenomenas įgalino atsirasti Freiburgo mokyklą, o ši padėjo subrandinti dar vieną kūrybingą kartą. Janina Monkutė-Marks - ryški, savaiminga ir talentinga tos kartos atstovė, savo gimtinei padovanojusi kolekciją, kurią mielai priimtų garsieji pasaulio meno centrai.

Suprantama, dailininkė galeriją galėjo įrengti ir sostinėje, ir Kaune, tačiau pasirinko jai asmeniškai svarbų geografinį Lietuvos centrą. Gal kaip mėgstamos mandalos simbolį apie kūrybos amžinumą ir begalybę? Ar iš įsitikinimo, kad meninė aplinka svarbi visur.