Visuomenės požiūris į gyvenančiuosius su ŽIV vis dar remiasi stereotipais ir baimėmis, dėl to jie priversti slėpti savo ligą

Baltarusės Anastasijos Kamlyk gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis prieš septynerius metus. Tuomet ji sužinojo, kad yra infekuota žmogaus imunodeficito virusu. Prisimena, kad šaukė iš skausmo. Klausė savęs: kodėl aš? Galvojo: kas bus toliau? Šiandien ji ramiai kalba apie savo ligą. Žvelgia didelėmis vaiko akimis ir pasakoja savo gyvenimo istoriją be krislelio kartėlio ir nevilties balse.

Kuria ateities planus

Anastasijos veide - jokių ligos pėdsakų. Kol kas. Gydytojai pasakė, kad jos imuninė sistema stipri. Šiuo metu mergina negauna jokio specifinio gydymo. Tad gyvena lyg būtų sveika, kaip ir visi žmonės. Kas rytą eina į darbą, užsiima namų ruoša, susitinka su draugais.

Turi mylimą žmogų, su kuriuo planuoja susilaukti vaikelio. Daug važinėja, skaito pranešimus konferencijose. Tačiau nė minutei neužmiršta, kad yra kitokia negu visi, kad viskas, kas teikia džiaugsmą, labai trapu.

A.Komlyk dirba Baltarusijos visuomeniniame susivienijime “Pozityvus judėjimas”, dalyvauja įvairiuose projektuose, susijusiuose su AIDS profilaktika, bendradarbiauja su tarptautiniu fondu, užsiimančiu ŽIV ir AIDS klausimais. Taip pat padeda gyventi su liga likimo draugams.

Dabar Nastia gyvena Minske, tačiau artimiausiu metu planuoja persikelti gyventi pas savo mylimą vyrą Igorį į Sankt Peterburgą. Prieš kelerius metus susipažino su juo mokymuose ir nuo to laiko nesiskiria. “Jei turi mylimą žmogų, tai supranti, kad nieko nėra baisiau, kaip nemylėti, nes tik meilė gali pasipriešinti mirčiai”, - mąsto Anastasija.

Jos didžiausias troškimas - susilaukti vaikelio. “Noriu savo glėbyje laikyti mažą sutvėrimą, matyti, kaip šis žmogeliukas auga. Moters gyvenimas beprasmis, jei ji negali padovanoti naujos gyvybės”, - svarsto Nastia. Gydytojai suteikė viltį, kad infekuotoji ŽIV moteris gali pagimdyti sveiką vaikelį. Tikimybė po specialaus gydymo siekia net 99 proc. Tad rizikuoti verta ir ji pasiryžusi tam.

Be neapykantos

“Man buvo 18, kai susipažinau su žmogumi, dešimčia metų už mane vyresniu. Jis buvo vedęs. Mes susitikinėjome 2 metus. Nedažnai, kartą per pusmetį. Aš jį įsimylėjau. Ne kiekvienas susitikimas baigdavosi lovoje, tačiau keletą kartų tai atsitiko. Aš su juo bendravau ne tiek dėl sekso, kiek dėl to, kad jis buvo labai įdomus žmogus”, - atvirai pasakoja jauna moteris.

“Tačiau staiga, nieko nepaaiškinęs, jis pasakė, kad reikia viską baigti. Aš nieko nesupratau. Praėjus kuriam laikui, kai mes išsiskyrėme, susirgau. Blogai jaučiausi, karščiavau. Be to, užsilaikė menstruacijos, tad pagalvojau, kad būsiu pastojusi. Kreipiausi į vieną moterų kliniką. Ten man paėmė kraujo, tačiau nepasakė, kad ŽIV tyrimui.

Po kelių savaičių Nastią namuose aplankė klinikos gydytoja ir pasakė, kad jai skubiai reikia vykti į AIDS profilaktikos centrą, nes neva jai nustatytas hepatitas. Centre mergina išgulėjo mėnesį. Ir visą tą laiką tikėjo, kad serga hepatitu. Jai darė daug tyrimų. Vėliau ji sužinojo: taip norėta įsitikinti, kad dėl diagnozės neapsirikta.

Tik tada ją pasikvietė centro vyriausiasis gydytojas ir pranešė, kad jai nustatyta ŽIV infekcija: “Tu turi ŽIV”. Tai buvo 1997-ųjų sausio 14-oji. “Sutikau žinią lengvai, netgi juokavau kelias pirmąsias minutes. Po to pradėjau skaudžiai verkti, ne todėl, kad gailėjau savęs, o kad buvo gėda”, - vėliau Nastia rašys dienoraštyje, kuriame susirgusi fiksuoja sunkiausius gyvenimo momentus.

Akimirkos kaina

“Kokią teisę žmogus turi į kito gyvenimą? Kaip drįso apie tai žinojęs vyriškis manęs neapsaugoti? Jis pasmerkė mane mirčiai. Jis blogesnis už maniakus žmogžudžius, nes jie nesuvokia, ką daro”, - tokie žodžiai Nastios dienoraštyje atsirado netrukus po baisios žinios.

Taip pat ir šie: “Sunkus jausmas, kad tave ne tik išdavė, bet ir pažemino. Tas žmogus neturėjo teisės į mano gyvenimą. Negi akimirkos malonumas vertas žmogaus gyvenimo?” Kaltino ir save už tai, kad pasitikėjo juo ir dėl to, kad taip neatsakingai pasielgė su savimi.

Neapykanta, skausmas užvaldė Anastasiją. Tačiau po kurio laiko ji rado savyje jėgų nugalėti šiuos naikinančius jausmus ir atleido ją užkrėtusiam vyriškiui. Netgi įstengė likti su juo draugais, kalbėtis, bandyti suprasti, kodėl jis taip pasielgė. Jis aiškino norėjęs gyventi taip kaip visi, kaip gyveno iki ligos, tarsi ją ignoruodamas. Vedamas vilties, kad nieko blogo nenutiks.

“Supratau, kad gyvenimas su neapykanta širdyje - tai ne gyvenimas, o savęs naikinimas”, - aiškina moteris. Ji sužinojo, kad jos draugas ŽIV užsikrėtė Pietų Afrikoje, kur tarnavo armijoje. Atsitiktinis ryšys su vietine juodaode jam buvo lemtingas. Vyriškis mirė praėjusiais metais. Prieš metus mirė jo žmona. O prieš dvejus - vaikas.

Gyvenimas tęsiasi

A.Kamlyk gyvenimo istorijos pagrindu sukurtas meno projektas “Durys”. Instaliacijose ir nuotraukose - ji ir jos tragedija. Ši paroda prieš metus pirmą kartą surengta Minske susilaukė neregėto dėmesio. Nuo tol ji keliauja po įvairius miestus. Antradienį ji atidaryta ir Vilniuje, klube-galerijoje “Intra”.

Pasak Nastios, - pagrindinė parodos idėja - parodyti žmonėms, kaip lengvai ŽIV infekcija gali patekti į jų gyvenimą, kaip keičiasi užsikrėtusio šia liga žmogaus mintys, jausmai, elgesys su aplinkiniais. “Tai gali būti paprasta moteris, namie auginanti vaikus, kurios vyras kartą nuklydo į šalį. Tai gali būti vienintelį kartą išbandęs narkotikus jaunuolis”, - aiškina Nastia.

Ji teigia, kad jai nesunku atvirai kalbėti apie savo ligą konferencijose, mokyklose. Tačiau apie ŽIV kalbėtis su artimais žmonėmis be galo skaudu. Nastia laiminga, kad turi artimų, ją suprantančių žmonių. Tėtis, sergantis diabetu, jai pasakė: “Dabar mes toje pačioje valtyje”. Mama apsikabino ir verkė. Mylimasis Igoris įtikino, kad jam nesvarbu, kuo serga žmogus, kurį myli.

“Su suvokimu, kad gyvenimas baigiasi, ateina supratimas, jog nepastebime paties gyvenimo. Smulkios problemos užgožia tai, kas svarbu. Suplanuojame darbus, užsibrėžiame siekius. Ir nesusimąstome, kad to laiko galime nebeturėti. Reikia išmokti gyventi čia ir dabar. Žmogus užmiršo, kaip džiaugtis saule, gera nuotaika, bendravimu, kito prisilietimu”, - rašo A.Komlyk savo dienoraštyje.

Šalin, mirtie

Nastia prisimena, kaip pateko į pirmąjį nacionalinį žmonių, gyvenančių su AIDS ir ŽIV susitikimą: “Jų buvo daug. Jie šypsojosi ir niekas nekalbėjo apie mirtį. Šie žmonės kovojo už save ir už tokius kaip jie. Sužinojau tiek daug, gyvenimo istorijas, kaip su tuo gyventi ir, svarbiausia, kad gyvenimas tęsiasi”.

A.Kamlyk sako, kad liga jos gyvenimą pakeitė iš esmės. Ir ne tik į bloga. Gyvenimas tapo įdomesnis, prasmingesnis. Atsirado tikslas, kurio link nukreiptos visos pastangos. Taip pat ir darbas yra ne tik vieta, kurioje reikia išbūti nuo aštuntos iki penktos valandos, o pasitenkinimą teikianti veikla. Iki dvidešimties ji gyveno nesusimąstydama. Buvo paklusnus vaikas, rinko penketus, darė namų darbus, nevaikščiojo į diskotekas ir netgi nesibučiavo su berniukais.

“Prancūzų rašytoja Ž.Sand yra pasakiusi, kad nėra didesnės laimės, kaip mylėti ir būti mylimam. Tik meilė gali įkvėpti žygdarbiams. Tik dėl jos nesunku anksti keltis rytais ir, pavyzdžiui, virti košę”, - juokiasi Nastia. Ir surimtėjusi tęsia, kad būtent dėl meilės pasiryžusi turėti kūdikį. “Meilė tiesiog verda manyje”, - prisipažįsta.

Iki šių metų rugsėjo ŽI virusas Lietuvoje nustatytas 93 moterims. Iš jų 5 pastojo ir pagimdė, pirminiais duomenimis, sveikus 6 vaikus. Viena moteris susilaukė netgi antrojo kūdikio. Nuo 1998 metų ŽIV iš viso nustatytas 928 žmonėms. Dauguma jų užsikrėtė vartodami intraveninius narkotikus. Likusieji užsikrėtė lytinių santykių metu.

Pasak Lietuvos AIDS centro direktoriaus Sauliaus Čaplinsko, šiais metais antiretrovirusinį gydymą gavo 40 pacientų. “Vaistų yra. Ligonių kasos jų nupirko pakankamai. Tad galime suteikti pagalbą ir gydymą visiems, kuriems jos reikia. Labiausiai Lietuvoje trūksta socialinės paramos infekuotiesiems ŽIV ir AIDS sistemos, nepakankamai išplėtota savitarpio pagalba sergantiesiems, veikia per mažai pagalbos grupių”, - aiškina AIDS centro vadovas.