Pokalbyje prie “Kauno dienos” apskritojo stalo diskutuota apie Lietuvos Respublikos Prezidento rezidencijos įsteigimą Kauno Prezidentūros (1919-1940) rūmuose ir jos funkcijas

Tapę Prezidentūros padaliniu, istoriniai rūmai Kaune atgautų valstybingumo ženklų aurą, paskatintų spartesnę miesto ekonominę plėtrą, sumažintų centralizaciją ir aukščiausių valdžios institucijų atotrūkį nuo realių regiono problemų.

Prieškarinės Prezidentūros muziejinis profilis puikiai papildytų jos atgimusią reprezentacinę ir darbinę paskirtį.

Tokie argumentai buvo išsakyti “Kauno dienos” inicijuotame pokalbyje, kuriame dalyvavo Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Ramutis Bansevičius, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius Juozas Jurevičius, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, Prezidento Rolando Pakso referentas Romualdas Norkus, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas prof. Mečislovas Rondomanskas, vicemeras Kazimieras Starkevičius, “Kauno dienos” bendrovės generalinis direktorius Edmundas Kalinas, redakcijos vadovai ir žurnalistai.

Atsiliepdami į jame išsakytas mintis, mūsų laikraščio skaitytojai galės balsuoti mažajame referendume, nes Prezidentūra, įvertinusi “Kauno dienos” populiarumą, mano, kad jų nuomonė objektyviai atspindės ir kauniečių poziciją.

Šansas Kauno spurtui

Ramutis BANSEVIČIUS:

- Kuo dažniau Prezidentas lankysis Kaune, tuo geriau Kaunui. Nepamirškime, kad Paksas - inžinierius. Istorijoje žinomi pavyzdžiai, kai prezidentai lėmė savo šalies ekonominį vystymąsi: po to, kai rusai pribloškė JAV savo išėjimu į kosmosą, Džonas Kenedis iškėlė ambicingus uždavinius mokslui ir pramonei, kurie buvo sėkmingai įgyvendinti. Konkurencija su sostine - bevaisis dalykas, jos biurokratinių funkcijų, ambasadų vis vien neperimsim. Užuot bandęs varžytis su Vilniumi, Kaunas turi ieškoti savo veido, savo kelio ir tapti verslo centru. Įgyvendinti siekiui - Lietuva turi tapti aukštų technologijų šalimi, mūsų miestas turi daug svertų. Kaunas visada garsėjo inovacijomis, verslumu, čia stiprios mokslo tradicijos, sutelkta dauguma aukštųjų mokyklų, kuriose atsiranda naujos perspektyvios specialybės, technologijos.

Svarbiausia, kad idėja įsteigti šalies Prezidento atstovybę Kaune neliktų tik popieriuje. Kaip sako anglai: geriau ką nors daryti net klystant, nei nedaryti nieko.

Mečislovas RONDOMANSKAS:

- Įsikūrus mūsų mieste šalies vadovo rezidencijai, joje Prezidentas turėtų galimybę dažniau susitikti su Kauno regiono verslo bendruomene, aptarti rimtas temas, iš anksto jas solidžiai parengus. Tai sumažintų centrinės valdžios informacinį atotrūkį nuo realios padėties Kauno regione. Prezidentūros padalinys Kaune galėtų tapti svarbių regionui strateginių sutarčių pasirašymo, nominacijų ir apdovanojimų įteikimo, garbingų svečių priėmimo vieta. Kaunas taptų patrauklesnis užsienio investuotojams, juolab išgirdus apie regiono konkurencinius privalumus iš Prezidento, renginiuose rezidencijoje viešėjusių ambasadorių, aukšto rango politikų. O tie privalumai neabejotini: palanki geografinė padėtis, kvalifikuoti specialistai, ypač inžinerijos srities, stiprus mokslinis potencialas, pramonės koncentracija, geri energetiniai ir vandens ištekliai, sausumos kelių tinklas, laivybai tinkama upė, turinti išėjimą į neužšąlantį uostą, miesto centras su beveik 3 km pėsčiųjų gatve.

Prezidentūros decentralizavimas būtų geras pavyzdys ir kitoms valdžios institucijoms. Žinau, kad atsirado verslininkų, svarstančių galimybę netolimoje ateityje perkelti savo biurus iš Vilniaus į Kauną. Nors dabar mūsų mieste tvyro tam tikras sutrikimas, netgi nevisavertiškumo nuotaikos, Kaunas turi didelį potencialą atsitiesti. Aš neabejoju, kad jo laukia šalies verslo centro ateitis. Juolab kad ir dipolyje Vilnius-Kaunas mūsų miestas yra jo svorio centras tiek plėtros galimybėmis, tiek gyventojų koncentracija.

Edmundas KALINAS:

- Jei mūsų mieste atsiras Prezidento rezidencija, tai būtų drauge ir rimtas Prezidentūros įsipareigojimas, kad jinai Kauną matys. Juk beprasmiška būtų kurti rezidenciją tik tam, kad paskui ji virstų vieta miesto renginiams. O čia vykstantys solidesnio lygio susitikimai tuo pačiu dažnintų ir Kauno vardo minėjimą reikšmingame kontekste. Juk ne veltui sakoma: jei apie tave nekalba, tavęs apskritai nėra. Dar vienas dalykas: visai kas kita, kai užsienio verslininkai konkrečią informaciją apie Kauno privalumus išgirsta iš Prezidento lūpų - tai jai suteikia papildomą patikimumo atspalvį.

Romualdas NORKUS:

- Kitą savaitę istorinėje Prezidentūroje rengiamas vakaras, į kurį bus pakviesti ambasadoriai tų šalių, kurios prieškariu rezidavo Kaune. Manau, kad jų dažnesni apsilankymai mūsų mieste ir čia patirti įspūdžiai irgi tarnaus Kauno įvaizdžio naudai.

Reikia greitų sprendimų

Giedrius KUPREVIČIUS:

- Man atrodo, kad mes netgi pernelyg sureikšminame problemą plačiais svarstymais, užuot greitai ją sprendę. Nepaneigiamas faktas - tai istorinė Prezidentūra (1919-1940), veikusi, kuomet Kaunas buvo sostinė. Natūralu, kad atkurtoji Prezidentūra įsteigta dabartinėje sostinėje - Vilniuje. Tačiau Kaune liko Prezidentūros filialas, kurį šalies Prezidentas gali panaudoti savo reikmėms. Tam oponuojantys neturi rimtų argumentų. Apskritai nereikia susitelkti į asmenybę - kas toje rezidencijoje sėdės? Juk nėra amžinojo prezidento. Nereikia sudaryti įspūdžio, kad dabartinis Prezidentas Kaune nepageidaujamas. Užuot vėlusis į paksininkų ir adamkininkų konfrontaciją, dera galvoti ne apie personas, o apie instituciją, reikšmingą miestui.

Neteisinga ir priešprieša: muziejus ar Prezidento rezidencija? Istorinė Prezidentūra savaime yra muziejus. Ekspozicija joje reikalinga, tačiau moderni, patraukliai pristatanti istoriją šiuolaikinėmis technologijomis. Dalis pastato erdvės, aišku, turi būti uždaryta nuo pašalinių akių ir skirta Prezidento darbui, susitikimams, poilsiui.

Kazimieras STARKEVIČIUS:

- Mes jau gerokai pavėlavom. Pamenu, 1998 metais lankantis Kaune Prezidentui Valdui Adamkui, siūliau po restauracijos naudoti šį istorinį pastatą kaip rezidenciją. Gaila, kad tada neįtraukėme visuomenės, nepriėmėm reikalingų sprendimų ir praradom penkerius metus. Jeigu ir šįkart sustosim pusiaukelėje, vėl pralaimėsim. Ir pralaimės ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva.

Kai dirbau Kauno apskrityje, mieste viešintį Norvegijos karalių su palyda teko priimti “Neries” viešbučio salėje. Dukart Kaune viešėjusį Lenkijos Prezidentą Aleksandrą Kvasnievskį, Lenkijos Seimo pirmininką priėmėme Rotušėje. Atsiradus Prezidento rezidencijai, tokie susitikimai įgytų visai kitą svorį, juolab kad būna ir tokių svarbių užsienio delegacijų vizitų, per kuriuos Vilniuje nesilankoma.

Romualdas NORKUS:

- Prezidentūra, perimdama pastatą, perimtų ir nemažą rūpestį. Miestui neskaudės galvos dėl jo išlaikymo ir remonto.

Statuso pasikeitimas - ne baubas

Juozas JUREVIČIUS:

- Istorinė Prezidentūra - ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos pasididžiavimas. Jos restauravimas su visais parengiamaisiais darbais tęsėsi nuo 1990 metų. Reikėjo iškelti šiame pastate veikusias institucijas - Mokytojų namus, kino salę, Sakralinės muzikos mokyklą, politinį klubą “58”. Kitas etapas - projektavimas, sodelio sutvarkymas, prezidentų skulptūrų pastatymas jame, galiausiai darbai pačiame pastate. Be Karo muziejaus sodelio ir Rotušės, Kaune nėra kitos tokios reprezentacinės vietos. Reikia tik džiaugtis, jei šį istorinį pastatą, restauruotą Vyriausybės lėšomis, perims Prezidentūra. Muziejinis ir reprezentacinis aspektai čia puikiai dera. Norėčiau pabrėžti, kad istorinė Prezidentūra nuo pat pradžių buvo restauruojama ne vien būsimajam muziejui. Dar 1993 metais pasiūliau Prezidentui Algirdui Brazauskui dalį kambarių kaip vietą jo rezidencijai, ir jis su tuo sutiko.

Pirmajame aukšte, atgavusiame pirmykštį vaizdą, įrengėme ekspoziciją, antrąjį pagal išlikusią ikonografinę medžiagą atkūrėme kaip reprezentacinę pastato dalį. Joje gali vykti priėmimai, apdovanojimai, koncertai - viskas, ką numatė Prezidentas ar jo įgalioti asmenys. Nepagrįsta baimė, kad, pasikeitus pastato priklausomybei, muziejinė jo dalis būtų uždaryta visuomenei. Gal tik atsisakytume neplanuotų žmonių antplūdžių - ekskursijos vyktų specialiai paskirtomis atviromis dienomis arba iš anksto susitarus. Taip yra daug kur pasaulyje, kai muziejus įsikūręs istoriniame pastate, turinčiame ir kitą funkciją.

Romualdas NORKUS:

- Norėčiau nuraminti tuos, kurie bijosi galimo elitarizmo ar “ponų balių”, istorinėje Prezidentūroje įsikūrus Prezidento rezidencijai. Jau pats pirmasis susitikimas, kai į šiuos rūmus per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Prezidentas pakvietė miesto lietuvių kalbos mokytojus, buvo ėjimo į Lietuvą iš arčiau ženklas. Kas ateis į šį susitikimą, atrinko pačios mokyklos, niekas iš Vilniaus nenurodinėjo. Neseniai Kaune rinkosi kaimo bendruomenių vadovai, kurių išsakytos problemos, atsidūrusios ant Prezidento darbo stalo, paskatino jį inicijuoti respublikinę konferenciją šia tema. Visos Lietuvos šviesuoliai, besimokantis gabus jaunimas, - štai kas yra elitas, ir jam Prezidento rezidencijos durys tikrai nebus uždarytos.

Kad pulsuotų gyvybė

Giedrius KUPREVIČIUS:

- Viliuosi, kad tos durys bus atviros ir kultūrai, kuri labai gali suminkštinti kietus “gelžbetoninius” santykius tarp politinių oponentų, institucijų. Tai, kas jau pradėta šiuose rūmuose, - vertinga, o ateityje Prezidento rezidencijos Kaune kultūrinė veikla turėtų plėstis. Aš pasirengęs padėti, taip pat pakviesti ir savo kolegas. Žinoma, istorinės Prezidentūros rūmai tam tikra prasme - podiumas aukštesnei kategorijai; populizmui ir masiškumui čia ne vieta.

Romualdas NORKUS:

- Savaime suprantama, kad kultūros renginiai turi derėti prie Prezidentūros veido. Ji negali pavirsti kultūros namais.

Juozas JUREVIČIUS:

- Koncertams galima panaudoti ir sodelį, ypač vasarą. Tai labai pagyvintų miesto atmosferą. Kaip ir Prezidento vėliava, plazdanti prie jo rezidencijos, kai šalies vadovas lankosi Kaune...

Ramutis BANSEVIČIUS:

- Man irgi norėtųsi, kad Prezidentūros sodelis nebūtų toks tuščias - dabar jame tik paminklai stūkso lyg kapinėse. Siūlau idėją: o ką, jei sekmadieniais po mišių čia pradėjus rengti Haid parką? Tegu susirinkę miestiečiai svarsto jiems rūpimas konkrečias temas. Su viena išlyga - kritika neturi pranokti sveiko proto ir padorumo ribų.