Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Ispaniškos atostogos taip ir kitaip
2005-09-03
Dalis turistų lieka patenkinti turizmo organizatorių parengtomis kelionėmis gal tik todėl, kad nežino, ko nepamatė
“EKSKURSIJA” IKI EKSKURSIJOS.
Tossa de Mar, ispaniškosios Kosta Bravos kurortinio miestelio, autobusų stotis. Artėjant aštuntai ryto nešini “sauso davinio” paketėliais į turistinį autobusą renkasi ekskursantai.
Po keliolikos minučių - pirmasis, bet toli gražu ne paskutinis sustojimas. Llorete de Mar dalis turistų išlipa laukti autobuso, vyksiančių kitu maršrutu, įlipa grupelė naujų bendrakeleivių į garsųjį Montserato vienuolyną. Ratais sukame kito “ekskursijos” objekto link - Santa Sussana. Tenka laukti pramiegojusių ekskursantų. Maša, mūsų gidė, blaškosi aplink autobusą. Pagaliau judame toliau. Dar vienas viešbutis, dar vienas laukimo seansas. Taip praeina pusantros valandos. Išsiimam “sausąjį davinį”, nes išvažiavome iki pusryčių viešbutyje. Maša per mikrofoną sugėdina: Ispanijoje taip nesielgiama - autobuse valgyti draudžiama.
Pagaliau, taip ir nesulaukę grupelės vėluojančių bendrakeleivių, judam Montserato link. Maša pradeda pasakoti, kas yra vienuolynas. Atsiprašau, užsnūstame, nes kėlėmės anksti, alkani - be pusryčių, o gidės išmintis, pradėta nuo Adomo ir Ievos, gerokai migdo.
Ir dar - ekskursija rusiškai, jauni lietuvaičiai ne visi ir supranta. Tačiau “Novaturas” ekskursiją į Montseratą siūlo tik rusų kalba. Kodėl ne lietuviškai? Tikina, kad įsibrauti į perpildytą gidų rinką itin sunku. Tačiau Maša sugebėjo. Kodėl nesugeba mūsiškiai, ir dar Ispanijoje, kurioje lietuviai - ne tik turistai, bet ir nuolatiniai gyventojai - seniai nebėra egzotika?
Pagaliau - sugaišus ne ką ilgiau važiuojant nei stoviniuojant - Montseratas. Maša dar trumpai papasakoja apie švenčiausią Katalonijos vietą, kurioje, beje, turistams skirta kur kas daugiau teritorijos nei patiems vienuoliams, ir atsisveikina kelioms valandoms, kol savarankiškai bandysime užčiuopti garsiojo vienuolyno aurą.
Atvirai tariant, sunkokai sekasi, nes žmonių - kaip troleibuse. Minioje klausytis unikaliojo vienuolyne auklėjamo berniukų choro - normalu, juk koncertas ir skirtas gausiai auditorijai. Tačiau po jo Maša buvo patarusi rikiuotis į eilę prie Juodosios madonos - Katalonijos globėjos. Palietus medinį rutulį šalia Madonos, išsipildo karščiausias noras. Nepalietei - vadinasi, nebuvai Montserate. Kai pagaliau prie jos priartėji, vos spėji pakelti akis, o gyva eilė tave mandagiai stumia tolyn. “Jėzau, taip ir nepamačiau - tik čiuptelėjau”,- apmaudauja turistė.
Dar lieka laiko pasivaikščioti po apylinkes, padegustuoti vienuolių gaminamą likerį, pažiūrėti filmą apie vienuolius, kurie gyvena ne turistų okupuotose, o, atvirkščiai, nuo jų paslėptose erdvėse, aplankyti meno muziejų. Ir vėl į autobusą. Tuo pačiu maršrutu nuo viešbučio iki viešbučio. Maša primena antrąją, po draudimo valgyti autobuse, taisyklę - neužmiršti papildomai užmokėti vairuotojui.
MENIU.
Daugiau organizuoto turizmo “malonumais” naudotis nebenorėjome, todėl kitų ekskursijų vertinimus išgirdome iš bendrakeleivių.
Keliasdešimt kilometrų nuo Barselonos išsidėsčiusiuose kurortuose poilsiavę lietuviai, žinoma, veržėsi žiūrėti Barselonos. Apžvalginėje ekskursijoje siūloma aplankyti ispanišką kaimelį (kai kas džiaugėsi čia apsipirkę, tačiau jei nori pažiūrėti ispanišką kaimą, jų - autentiškų - yra išlikusių visai greta Barselonos), olimpinį stadioną, Antonio Gaudi modernizmo šedevrą - Šv.Šeimynos bažnyčią. Tautiečiai žavėjosi korida ir “dainuojančiais” Barselonos fontanais, tačiau keiksnojosi susigundę kvietimų į riterių turnyrą ir flamenko aprašymais, nes tai pasirodė tik prasto skonio šou. Jauna pora su sūnum guodėsi vos spėjusi prasibrauti tik į tris atrakcionus Port Aventūros pramogų parke.
Mūsų turizmo organizatoriai dar siūlo “pasinerti į Salvadoro Dali pasaulį”, aplankant jo muziejų Figerase. Galima važiuoti į Andorą, kurioje “daugybė parduotuvių”, o pakeliui “pro autobuso langus galėsite grožėtis nuostabiais gamtos peizažais”, gundoma kvietime.
Meniu iš pirmo žvilgsnio lyg ir pakankamai įvairus. Dalis ekskursantų lieka visai patenkinti. Ypač tie, kurie nemoka jokios užsienio kalbos ar kuriems tiesiog patinka, kai nieko pačiam nereikia galvoti, tik vykdyti komandas - čia sustojam, čia einam, čia žiūrim. Patenkinti ir tie, kurie niekad nebandė pakeliauti savarankiškai. Tų, kurie pabandė, įgrūsti į per trijų dešimčių bendrakeleivių (dažniausiai - toli gražu ne bendraminčių) autobusą beveik neįmanoma.
ARITMETIKA.
Dar vienas klausimas, ar už tiek galima pamatyti tik tai, kas parodoma? Sakykim, ekskursija į Montseratą kainuoja 38 eurus, apžvalginė po Barseloną - 30, Port Aventūros parkas suaugusiajam - 44 eurai, vaikui - 37, riterių turnyras - 39,50 euro.
Skaičiuokim: į Barseloną keleiviniu autobusu net iš tolimiausio “lietuviško” kurorto Tosso de Mar - keliolika eurų pirmyn atgal. Jei įsigysi Barselonos kortelę, galima sutaupyti perkant bilietus į kai kuriuos muziejus ir važiuojant miesto transportu. Jei rengdamasis kelionei investuoji į knygą apie Ispaniją ar ją pasiskolini, apie lankytinas vietas galima sužinoti tikrai nemažai, o kiekviename net mažiausiame miestuke rasi informacijos centrą su nemokamais žemėlapiais ir patarimais turistui.
Sakykim, jei organizuotai keliauji į Figerasą - 38 eurai. Išsinuomoję ispaniškąjį SEAT nuvažiavome ne tik iki Salvadoro Dali muziejaus, bet nukeliavom apie 350 km. Pakeliui Žironoje apėjom gynybine siena aplink visą senovinį miestą, apžiūrėjom didžiausią gotikinę erdvę krikščioniškoje žemėje - katedrą, paaikčiojom Salvadoro Dali muziejuje Figerase, o Kadakese, lig šiol civilizacijos nesugadintame, nors visame pasaulyje Salvadoro Dali ir Pablo Pikaso išgarsintame žvejų miestelyje, kur kai kurių gatvelių nereikia grįsti ar asfaltuoti, nes jos - natūralios uolos, pamatėm, kur atostogauja ne lietuviai ar rusai, o tikri ispanai.
Paskui serpantinais grįžom atgal, pakeliui užsukdami į viduramžių miestukus su įspūdingo dydžio katedromis, paklaidžiodami po Empurieso - VII-II a. prieš mūsų erą senųjų graikų ir romėnų miestų griuvėsius, o temstant pasistebėdami, kaip turistų neokupuotame viduramžių kaimelyje Palse uždegami senoviški “žibintai” - metalo konstrukcijos su tikromis malkomis.
Aritmetika tokia: automobilio nuoma, kuras, stovėjimo aikštelė keturių keliautojų ekipažui kainavo po 25 eurus. Net uoliai lankant muziejus ir pravažiavus keliskart ilgesnį nei siūlo “oficialusis turizmas” maršrutą vis tiek sutaupėm eurų, o pamatėm nepalyginamai daugiau.
KITAIP.
Kai Barselonoje, į kurią iš viso pasaulio plūsta žmonės pažiūrėti nepakartojamo Antonio Gaudi modernizmo, tarp begalės turistų iš viso pasaulio vaikštinėji spalvingiausiu jo darbu vadinamu Guelio parku, įtrauktu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, belieka stebėtis, kodėl čia neužsuko lietuviškųjų kelionių organizatorių autobusas. Juolab kad 20 ha parko su šimto kolonų kambariu, stiklo ir keramikos mozaikomis spindinčių gyvūnų figūromis, su ilgiausiu pasaulyje suolu lankymas nemokamas.
Šiaip aplankyti A.Gaudi pastatus - nepigus malonumas: pavyzdžiui, pasivaikščioti po jo projektuotą Batlo namą - 16 eurų, tačiau tai yra tai, ko važiuojama į Barseloną. Galima kaltinti pačius ekskursantus, jei šie nežino, ką praranda sutaupydami keliolika eurų. Tačiau juk kiekvienas geriausiai išmanom savo darbo sritį, tad iš gido lauktume, kad jis parekomenduotų, ką tikrai privaloma pamatyti. Nors sociologų apklausoje lietuvaičiai nurodė, kad kelionių agentūros - geriausiai aptarnaujanti piliečius institucija, tačiau gal respondentai buvo patenkinti todėl, kad nežinojo, ką galėjo pamatyti?
Be abejo, turizmo organizatoriai taikosi į vidutinį skonį ir masinius poreikius, nors kartais persistengia, kai, pavyzdžiui, Egipte privalomai veža į aukso ar papirusų parduotuves. Jei poreikiai didesni ar mažesni už “standartą”, geriau keliauti atskirai. Panaršęs internete, gali susidaryti puikų maršrutą ir susirasti nakvynę. Tačiau realybė neretai skiriasi nuo virtualaus keliavimo, kur kiekvienas, net kičo prifarširuotas kurortėlis tituluojamas perlu. Ar mūsų turizmo “ambasadoriai”, svetur komandiruoti visam atostogų sezonui, negalėtų parengti keliautojui nors trumpo dosjė, kuo vienas turistui siūlomas objektas skiriasi nuo kito, kad turistas išvengtų nemalonių siurprizų, radęs ne tokį “perlą”, kaip giriamasi reklaminiuose tinklalapiuose?
Individualesnį keliavimo būdą mėgstantiems turistams padėtų sutaupyti laiką, jei pačios agentūros pasiūlytų platesnį pasirinkimą nakvynei, maršrutui, išnuomotų automobilį. Ar būtinai nakvynę lietuviams siūlyti tik “viešbutynuose”, o ne mažuose šeimyniniuose viešbutukuose, pilyse ar kad ir pačiame Montserato vienuolyne esančiuose nakvynės namuose, kur apsistojęs galėtum žavėtis nuostabiais saulėlydžiais ir prašyti Juodosios Madonos, kad išpildytų norus tada, kai baigiasi “užvežtų” turistų šurmulys.
Be abejonės, tai kainuotų daugiau, bet dalis lietuvių keliautojų jau gali sau tai leisti. Tik tokių galimybių jiems nepasiūlo, nes turizmo agentūroms masinį produktą parduoti paprasčiau ir labiau apsimoka. Bet gal įmanoma ir kitaip?
P.S.
Madride netoli bažnyčios, kurios koplyčioje yra Francisko Gojos kapas, jau pusantro šimto metų nepraranda populiarumo nedidukė kavinė. Ten kepami skaniausi Madride viščiukai ir gurkšnojamas sidras. Tiesa, labai ilgai užsisėdėti ten negali sau leisti: kaip juokauja madridiečiai, juk visą laiką sau už nugaros jauti laukiančiųjų žvilgsnius, įsmeigtus tau į nugarą.
Beje, jokiuose turistiniuose Madrido leidiniuose nuorodos į šią kavinę nėra. Madridiečiai sąmoningai “slepia” nuo atvykėlių reto žavumo kavinaitę su sidro butelių lentynomis iki pat lubų, nes nori ją turėti sau.
Bet ir tu gali atrasti šiuos sidro ir keptų viščiukų namus, Palso kaimelį su jo originaliais malkomis kūrenamais “žibintais” ar pagurkšnoti sangrijos įmerkęs kojas įlankoje ties Kadakesu. Ir tu gali pabūti ispaniškoje Ispanijoje, ne tik mūsų ir mūsų kaimynų iš Rytų standartinį skonį atitinkančiuose kurortuose su plastmasinėmis kėdėmis. Gali, jei tik nepasikliausi vien tuo, ką tau siūlo. Juk nusipelnėme keliauti kitaip?
