Po turistų mažai pažintas Artimųjų Rytų šalis keliavusią lietuvę sužavėjo istoriniai paminklai ir musulmonų draugiškumas

Libanas, Sirija, Jordanija. Tokį neįprastą turistinį maršrutą pasirinko neseniai iš šių Artimųjų šalių grįžusi grupė lietuvių.

“Visose šiose šalyse įdomi gamta, daug išlikusių įspūdingų istorinių paminklų bei šventyklų, taip pat mums neįprastos egzotikos, - įspūdžius vertino viena iš keliautojų, vienos Kauno firmos maketuotoja-dizainerė Ina Leonavičiūtė. - Tačiau Sirijoje, o ypač Jordanijoje, lankosi labai nedaug turistų, todėl šios šalys atvykstančiųjų nėra išlepintos, o draugiški vietos gyventojai labai stengiasi įtikti atvykėliams”.

“Libanas - tarsi šiuolaikinė Vakarų Europos valstybė su rytietišku prieskoniu. Net neįsivaizduoju, kiek ši šalis būtų pasiekusi, jei ne prieš 17 metų vykęs pilietinis karas, - dalijosi įspūdžiais Ina. - Beje, Libane gyvena daugiau krikščionių nei musulmonų”.

“Sirija - tai tarsi Brežnevo laikų socializmas ir musulmonų kultūra, akivaizdus prezidento kultas, - kitą šalį įvertino keliautoja. - Jordanijoje aukštesnis pragyvenimo lygis nei Sirijoje, tačiau žemesnis nei Libane. Jordanija - tradicinė musulmonų šalis”.

Karą iškentusiame Libane, pasak Inos, labai saugu. Net ir naktį: gatvės apšviestos, daugybė žmonių, nesimatė nė vieno girto ar agresyvaus libaniečio. Tiesa, kainos - vakarietiškos.

Ina pripažino, kad jos nesužavėjo riebus bei aštrus į paplotėlį susuktas libaniečių maistas.

Vieną naktį keliautojai nakvojo pas vietinius gyventojus kalnų miestelyje. Ryte šeimininkė pavaišino džiūvėsėliais ir itin saldžia kava. Pasirodo, jog daug cukraus - didelės pagarbos ženklas. Kai svečiai pagalvojo, kad jau viskas, juos vežęs vietinis vairuotojas pasakė: “Palaukite, palaukite, pusryčiai dar tik prasideda...” Šeimininkė atnešė milžinišką specifinio kvapo rūgščios avienos sriubos dubenį. Lietuvius džipu gabenęs vairuotojas su pasimėgavimu sukirto keturias lėkštes, kaip jis teigė, savo vaikystės sriubos.

“Libaniečiai labai linksmi, laisvi, svetingi ir vaišingi, - šyptelėjo Ina. - Šioje šalyje labai vertinama šeima. Svarbiausi klausimai visuomet sprendžiami šeimos rate, savaitgaliai praleidžiami taip pat su artimaisiais. Beje, ten neįmanomas, bent taip mums sakė, vyro ir moters gyvenimas kartu nesusituokus”.

Libaniečiai gyvena gan turtingai, turtais mėgsta pasipuikuoti. Prestižo reikalas - turėti du namus. Antrasis, vasarnamis, įrengiamas kalnuose, kur visa šeima ilsisi vasarą arba žiemą. Prestižiška turėti ir du, beje, gan naujus, automobilius. Dešimties metų senumo automobilis - jau seniena.

“Libane daugelyje vietų vyksta statybos, tad yra ir netvarkos, ir šiukšlynų”, - tęsė įspūdžius Ina.

(Nukelta į 5 p.)

(Atkelta iš 4 p.)

Paklausus apie moteris ir vyrus, Ina neslėpė, kad tarp libaniečių yra ir labai žavių vyrų. Tiesa, nuo riebaus maisto nemažai vyrų - apkūnūs, o moterys - itin moteriškų formų.

“Moterys rengiasi drąsiai ir išryškina iškilias formas prie kūno prigludusiais drabužiais ar didelėmis iškirptėmis, - nustebimo neslėpė kaunietė. - Restorane ar klube juo daugiau atviro moters kūno, juo geriau. Tačiau libanietės - labai pavydžios. Tuo įsitikinome klube, kai vos pradėjusį draugiškai kalbėtis vyrą iškart nusitempė jo draugė”.

Libanas garsėja ir kedrų giraitėmis. Senovėje kedrų medieną libaniečiai mainydavo į egiptiečių papirusą. Vietos gyventojų draugiškumą išskyrusi Ina prisiminė, kai vienas pardavėjas visiems padovanojo pakabukus su užrašytais vardais.

“Nors šypsodamiesi barmenai gali vietoje trijų išgertų kokteilių užrašyti penkis ar keturis, o po to taip pat šypsodamiesi, tarsi nieko neįvyko, atnešti tikrąją sąskaitą”, - nusijuokė Ina.

Sirija ir Libanas - tai Dangus ir Žemė. Kontrastai, musulmonų pasaulis.

Jau prie sienos į išvaizdžią mamą ir šviesiaplaukę dukrą, kurios vilkėjo drabužiais trumpomis rankovėmis, susirinko pažiūrėti grupė pareigūnų. Vietiniams gyventojams jos atrodė tarsi nuogos.

Kartą vienas siras natūralias sultis spaudė akivaizdžiai nusisukęs nuo Inos, nes tvankiu oru ji vilkėjo drabužiu trumpomis rankovėmis.

“Grįžę iš Sirijos ir Jordanijos į Libaną supratome musulmonų reakcijos priežastį, - aiškino Ina. - Ten moterys dėvi ilgomas sukneles, galvos apdangalus, o garsėjančiame religingais sunitais Hamos mieste 30 laipsnių karštyje vaikščiojo slėpdamos veidus, rankas - juodomis pirštinėmis”.

Po juodais drabužiais šios moterys vilki kitus: itin seksualius, vartoja madingą kosmetiką, nešiojasi rankinukus.

“Damasko turguje matėme parduodamus itin seksualius, tarsi striptizo klubo šokėjų drabužius, - pasakojo Ina. - Mums paaiškino, kad šiais drabužiais sirės vilki namie, bet tai skirta matyti tik jos vyrui”.

Kas dar įstrigo Sirijoje? Įspūdinga dykumos oazė - keli amžiai prieš mūsų erą statyto ir išlikusio Palmyros miesto griuvėsiai, taip pat greta jo besikuriantis šiuolaikinis miestelis, šiuolaikiniais džipais važinėjantys beduinai. Ir visur, kur tik įmanoma, kabantys Sirijos prezidento portretai.

Sirai nuolat moterų teiraudavosi, ar jos ištekėjusios, po to - ar turi vaikų? Jiems buvo neįtikėtinai sunku suprasti, kad moterys gali keliauti be savo vyrų. Išgirdę, kad kažkas neturi vaikų, jie juokaudavo: “Gal norite pakeisti vyrą?” Tačiau jų elgesys neperžengdavo padorumo ribų.

Vakare mieste, kaip įprasta musulmoniškose Rytų šalyse, gatvėse moterų beveik nesimato, baruose - tik kaljaną rūkantys vyrai. Tačiau sirai, taip pat kaip jordaniečiai ir libaniečiai, labai draugiški.

“Derėjomės dėl kainos pajodinėti kupranugariais. Vienas berniukas pasiūlė pajodinėti nemokamai, - prisiminė situaciją Ina. - Ir kai jis jodamas su manimi kupranugariu padarė didelį lanką... Galvojau, kad, kaip ir Egipte, teks mokėti dvigubai, tačiau berniukas, visą kelią be perstojo kartojęs “veltui, veltui”, savo žodį tesėjo”.

Musulmonai pasižymėjo ir sąžiningumu: kai, dar neįpratusi prie vietos banknotų, moteris užmokėjo dvigubai didesnę sumą, vaikinukas sąžiningai pasakė: “Per daug”.

Kartą pametusi piniginę Ina išgirdo pardavėjos šūksnį: “Jūsų piniginė!”

Jordanijoje, kaip ir Sirijoje, daug įspūdingų senovinių paminklų. Ypač išsiskiria rausvai gelsvose kalnų olose įkurtas miestas Petra. Olose žmonės gyveno, mylėjosi, kariavo, pramogavo, netgi turėjo amfiteatrą.

Jordanijoje, kaip ir Sirijoje, turistai sunkiai galėjo pasimėgauti alumi ar stipresniais alkoholiniais gėrimais. Naktimis ir paryčiais prikeldavo iš netoli viešbučio įrengto minareto sklindanti naktinė malda.

Iš Sirijos į Libaną grįžtančią lietuvių grupę pasivijo siras. Vos kvapą atgaudamas pareigūnas prisiminė, kad jaunai grupės vadovei nepratęsė leidimo įvažiuoti į Libaną. Mat moterys iki 30 metų amžiaus neturėdamos specialaus leidimo negali lankytis šioje šalyje be vyro.

Važiuojant į Libaną buvo gautas specialus leidimas, tačiau grįžtant į Libaną iš Sirijos reikėjo jį pratęsti. Grupės gidė buvo priversta grįžti atgal, o patenkintas palydovas nėrėsi iš kailio, kad teks pabendrauti su jauna moterimi. Ir vaišino maistu bei saldžia kava.

“Na, štai, galėjau Libane šokėja padirbėti...” - grįžusi juokėsi lietuvaitė gidė.