Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2004-12-21
Netikėtos skyrybos
Mes susipažinome eilėje prie silkių. Skamba juokingai, tačiau prieš keliolika metų eilės buvo įprastas kasdienybės reiškinys, o pažintys jose be jokios romantikos. Valdas, paklausęs, ar tikrai stovėsiu iki pergalingos pabaigos, išskubėjo į kitą parduotuvę.
Atbėgo suplukęs, o pardavėja jau svėrė silkes man. Visa eilė sušurmuliavo, kad tas vyras lenda be eilės. Mėginau aiškinti, kad jis stovėjo prieš mane, tačiau toks argumentas nepadėjo - esą jo eilė jau praėjusi, nėra ko lakstyti, kai kiti po valandą kantriai stovi. Pardavėja ėmė sverti silkes už manęs stovėjusiai moteriškei ir aš pasakiau Valdui, kad galiu su juo pasidalyti savo pirkiniu. Išties, juk per Kūčias šeimai penkių silkių nereikia, tačiau negi pirksi dvi, atstovėjusi šitokią eilę.
Valdas buvo man išties dėkingas - jei ne mano pasiūlymas, jam tektų stoti į eilės galą. Pagalvojau, kad jo žmonai labai pasisekė: mano šeimoje visos eilės tekdavo mano daliai. Atsidėkodamas Valdas man davė stiklainiuką majonezo ir konservuotų žirnelių. Tada net susigraudinau, pagalvojau, kaip gera, kad vyras žino, ką reiškia produktus šventėms supirkti.
Dar sykį mes susitikome tik po kelerių metų. Šį sykį - cheminėje valykloje atnešę visos šeimos žieminius drabužius. Pavydžiai žiūrėjau į gražius jo žmonos kailinius. Valdas mane atpažino, pasisveikino, persimetėme keliais žodžiais. Kai vėl beveik mistiškai susitikome po kelių dienų, atsiimdami drabužius, jau iš tolo šypsojomės vienas kitam. Atrodė, kad esame seni geri pažįstami.
Paskui vėl nemačiau jo gal penkerius metus, tačiau susitikusi turguje prieš Kalėdas iškart atpažinau. Jis - irgi mane pastebėjo. Priėjo, padėjo nešti sunkius mano krepšius, o pamatęs, kad einu prie autobusų stotelės, o ne prie automobilio, pasisiūlė parvežti namo. Parvežęs dar užnešė nešulius į penktąjį aukštą, nors mėginau atsisakyti. Teliko pakviesti jį kavos. Valdas padėkojo ir neatsisakė.
Besišnekučiuodami išsėdėjome valandą. Buvo taip gera, kad pamiršau viską, net pietus vyrui. Jei grįžęs nerasdavo garuojančių valgių ant stalo, jis pykdavo. Šiaip jis buvo neblogas žmogus, tik turėjo bėdą - kartais užgerdavo. Tada būdavo neprognozuojamas - tai lipšnus, tai žiaurus. Ištverdavau, paverkdavau ir vėl gyvenome, tarsi nieko nebūtų atsitikę.
Lyg tyčia, buvo tokia nelaiminga diena. Vyras grįžo vėliau ir jau girtas. Neradęs pietų, tiesiog užriaumojo ir tik tuomet pamatė svečią. Tai buvo jam visiškai netikėta: į namus be didesnės progos užeidavo tik artimi giminaičiai ir kelios senos draugės.
Vyras suriko užmušiąs, o Valdas nieko nelaukė, griebė mane už rankos ir beveik jėga ištempė iš namų, suspėjęs sugriebti koridoriuje kabojusį mano lietpaltį. Aš atsipeikėjau tik automobilyje ir suvokiau, kad pakliuvau į itin keblią padėtį - nereikėjo man išeiti ir dar su svetimu vyru.
Valdas mane ramino ir atsiprašinėjo, sakė, kad nepažinodamas mano vyro pernelyg tiesiogiai sureagavo į jo žodžius. Valdas jautėsi kaltas, kad per jį likau gatvėje, o kai aš susirūpinau, pas ką man teks nakvoti, pasiūlė prisiglausti jo tetos bute.
Teta - ligoninėje, o paskui, jei mano reikalai nesusitvarkys, galėsiu persikraustyti į Valdo namus, juk jie net tris mėnesius bus tušti - jie su žmona pakviesti paviešėti pas giminaičius Amerikoje. Nenorėjau pasakoti apie savo bėdas nei giminaičiams, nei draugėms, todėl sutikau.
Reikėjo palaukti, kol vyras išsiblaivys, o jau tuomet aiškintis santykius. Tačiau jis vėl gėrė, ir mano kantrybė baigėsi. Pagalvojau, kad jam bus gera pamoka, jei išeisiu iš namų. Tegu vienatvėje apmąsto savo elgesį ir jei nori vėl gyventi kartu, pasistengia. Vaikai jau nemaži, valgį patys pasigamins.
Mintis, kad, jiems išvykus, aš galėčiau saugoti jų butą, Valdui ir jo žmonai patiko. Su giminaičiais jie, matyt, nelabai sutarė. Moteris kiek valdingai mane paegzaminavo ir pasakė, kad už šildymą jie sugrįžę apmokės, o už vandenį ir elektrą teks mokėti man pačiai.
Tai atrodė teisinga, tačiau taip ir knietėjo paklausti, kiek mokės už mano paslaugas - gėlių laistymą, šunelio vedžiojimą - juk kai paaiškėjo, kad namai neliks tušti, jo nutarė nebevežti į kaimą. Tada dar neįtariau, kad iš savo namų išsikraustau visam laikui, po metų išsiskirsiu su vyru ir ištekėsiu už Valdo.
Vilija
