Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Edgaras MONTVIDAS
2005-09-03
Dalia JUŠKIENĖ
Talentingas lietuvis, užkariavęs Londono sceną. Tokių atsiliepimų nuo to laiko, kai, prieš ketverius metus į stažuotę Londono karališkojoje operoje “Covent Garden” išvykęs tenoras sulaukė savo valandos ir su didžiuliu pasisekimu kaip solistas debiutavo “Traviatoje”, būta daug. Nuo tada pasipylė operos vaidmenys, kontraktai su kitų šalių garsiausiais teatrais. Šiemet, be kitų darbų, laukia jau antrasis sezonas Frankfurto prie Maino operos teatre. Jo sceninis ir koncertinis gyvenimas suplanuotas keleriems metams. “Ne, aš tikrai ne žvaigždė”, - mėgina užginčyti magiško balso solistas, kerintis savo scenine laikysena ir nepaprastai šiltai mezgantis dialogą su klausytojais. Savo gyvenimo būdą vadinantis čigonišku trisdešimtmetis menininkas neturi net vizitinės kortelės, nes nežinotų, kokį adresą joje nurodyti.
- Po Pažaislio muzikos festivalio baigiamojo koncerto publika Jūsų ilgai nepaleido nuo scenos. Atrodė, kad šilti jausmai buvo abipusiai - Jūs net keturis kartus dainavote bisui. Ar tai iš meilės saviems?
- Grįžti į namus, aš turiu mintyje Lietuvą, ir čia surengti koncertą man visuomet didelė šventė. Pažaislio festivalyje dainavau pirmą kartą. Ta erdvė tokia, ir ta programa, kurią aš sugalvojau - ispaniškų dainų. Kai pavyksta surasti kontaktą su klausytojais, meilė tuomet ir pasireiškia tokia forma.
- Argi būna taip, kad Jums nepavyktų užmegzti kontakto su publika?
- Visaip būna. Kartais tiesiog tas sąlytis neįvyksta. Į Lietuvą grįžęs visuomet žinau, kad manęs daugiau ar mažiau laukia. Vis tiek čia yra namai: Kaune gyvena mama, Vilniuje studijavau. Publika iš tiesų labai skiriasi. Dainuojant Londone, Amsterdame - labai gyvai reaguoja. Jei gerai sudainuoji, ovacijos būna neišpasakytos. Lietuvoje to nėra, bet tai nereiškia, kad publika šaltesnė. Tiesiog mes esame santūresni žmonės ir kitaip išreiškiame jausmus. Bet jei jau lietuviai prapliūpsta... O Londone, karališkojoje operoje, publika labai reikli. Gali nušvilpti nesigėdydama išraiškos priemonių. Man ne kartą teko būti liudininku, kai po nepatikusio pastatymo publika tikra žodžio prasme nušvilpė režisierių. Visa salė šaukė: “Bū”! Niekada nebuvau matęs, kad žiūrovai taip reaguotų. Vilniuje, tarkim, jei ir nepatiktų, vis tiek santūriai paplotų.
- Panašu, kad Jums tokios reakcijos negresia jokioje pasaulio scenoje. Kiekvieną Jūsų pasirodymą lydi palankiausi specialistų įvertinimai ir publikos susižavėjimas. Kokios šiandieninės gerbėjos? Anksčiau - plaukų sruogos, prikvėpintos nosinaitės, o dabar kas - sms žinutės telefonu?
- Ne, ne, nieko panašaus nėra. Klasikinė muzika yra ne populiarioji, ne šou verslas. Mes, operiniai atlikėjai, negalime pasigirti tokiu dėmesiu.
Tiesiog po koncertų ar spektaklių kažkas prieina, pasveikina, nori drauge nusifotografuoti. Nors yra ir atkaklių gerbėjų. Mano agentūra Londone neseniai pralinksmino. Gavo laišką iš tokios moters, kuri buvo mano koncerte Amsterdame. Pati ji gyvena Londone ir nutarė mane susirasti per agentūrą. Norėjo mane pakviesti vakarienės. Sakė, kad atvažiuos bet kur, kur aš būsiu. O aš tuo metu buvau Japonijoje... Taip ta vakarienė ir neįvyko.
- Vis tiek malonu?
- Aš atokiau laikausi nuo tokių dalykų. Tiesiog nežinau, kas tie žmonės, tie gerbėjai. Gal jie ir nuostabūs, bet aš mieliau leidžiu laiką su savo draugais. Operos gerbėjų ratas labai specifinis. Aš dabar vėl kalbu apie Vakarus. Kas vakarą į Londono karališkąją operą ateidavo vienas toks gerbėjas. Neįsivaizduoju, už kokias lėšas jis sau leisdavo tą malonumą, nes bilietai labai brangūs. Ir programos, ant kurių jis kas vakarą prašydavo autografų. Vėliau mes jo ėmėme vengti, nes jis įkyriai pradėdavo vertinti, piršti savo nuomonę.
- Šlovė turi savo šešėlį - žinomo žmogaus asmeninis gyvenimas pradedamas savintis, jis gyvena tarsi po nuolatiniais rentgeno spinduliais. Ar tai Jums jau patirta?
- Man galbūt lengviau už tuos, kurie nuolat gyvena Lietuvoje. Juos nuolat stebi žiniasklaida. Aš atvažiuoju ir išvažiuoju. Mano visas gyvenimas Vakaruose. O ten, jei ir narsto tave, tai daugiau recenzijose. Be to, aš daug keliauju, tad tikrai nėra taip, kad maudyčiausi šlovės spinduliuose.
- Ką reiškia daug keliauju? Jei pabandytumėte išvesti vidurkį per metus - kiek tų kelionių?
- Praėjęs sezonas - nuo rugsėjo iki liepos - buvo pilnas kelionių. Gal dabar labiau nusėdau Frankfurte. Kelionių ritmiškumas maždaug toks. Atvažiuoji į naują šalį, naują teatrą. Repeticijos vyksta mėnesį, paskui kelias savaites - spektakliai. Taigi maždaug pusantro mėnesio - vienoj vietoj. Tada - poros savaičių pertrauka, ir vėl važiuoji į kitą šalį. Dabar būna ir taip, kad tris ar keturis mėnesius pagyvenu Frankfurte.
- Ar jau galite vadinti save kosmopolitu?
- Manau, kad taip. Nežinau, gerai tai ar blogai. Žinau, kad kosmopolitiškumas šiais laikais yra neišvengiamas. Ir tie atstumai sumažėję, ir tas gyvenimo būdas pakitęs.
- Daug keliaujantis žmogus negali sau leisti emociškai prisirišti prie vienos vietos. Tad kaipgi su ta namų samprata?
- Tai man sudėtingiausias klausimas, kai paklausia, kur mano namai. Aš net vizitinės kortelės neturiu, nes nežinau, ką joje įrašyti. Mano vienintelis nuolatinis kontaktas yra elektroninis paštas. Nors aš visuomet sakau, kad esu apsistojęs Londone, o dabar turiu namą Pietų Prancūzijoje. Bet taip tai aišku - čigoniškas gyvenimas.
- Ar namas Prancūzijos Pirėnų kalnuose, netoli Ispanijos sienos, jau - namai?
- Na, tai mano pirmieji pirkti namai. Ta prasme tai tikri mano namai, nes jie... (juokiasi) nusipirkti. Londone - butas, bet tai nėra mano nuosavybė. Tiesiog man pasisekė, kad jame galiu apsistoti. O Prancūzijoje - nuosavybė. Tiesa, ta nuosavybė taip toli nuo civilizacijos. Tai daugiau vasarai, atostogoms. Kai nedirbu, galiu būti tame mažame kaimelyje, kuriame tik septyni namai.
- Na, o Jūsų name dabar intensyviai dirba interjero specialistai...
- (Juokiasi.) Oi, pamatytumėte, kaip aš maišau cementą! Kaip man padeda mama, draugai. Ne, interjeras ten labai paprastas. Šimto metų senumo namas, kaip įprasta Pietų Prancūzijoje, - akmeninis. Anksčiau jame buvo piemenų priebėga, vėliau gyveno architektas, kuris ir sukūrė tokį stilių. Kaimišką. Noriu jį išlaikyti. Aš ir pats turiu neblogą skonį, specialistų pagalbos man nereikia. Tam namui dar reikia įpūsti dvasią, nes jame ilgai niekas negyveno. Jam tik pirma vasara. Kartais aš pats negaliu patikėti, kad tai - realybė. Atrodo kaip sapnas, net turiu gnybtelėti sau.
- O Jums pačiam kokia buvo ši vasara poilsio prasme?
- Penkias savaites praleidau Prancūzijoje. Dirbau tik fizinį darbą. Buvau Japonijoje, pasaulinėje parodoje “EXPO 205”. Lietuvos surengtame priėmime koncertavau drauge su kitais atlikėjais. Dabar iki rugsėjo 6-osios pabūsiu Lietuvoje. Važiuoju į Nidą, paskui dar prie kokio ežero.
- ... ir į Nidą tokia žvaigždė važiuoja autobusu? (Kaip paaiškėjo vėliau, pajūrį E.Montvidas pasiekė “tranzuodamas” - aut. past.)
- Aš ir su Jumis susitikti atvažiavau mikroautobusu. Vairuoju, bet Lietuvoje neturiu automobilio. Kartais pasiskolinu iš sesers.Čia nieko stebėtino nėra. Kartą koncertavome princo Čarlzo rūmuose. Jis yra Londono karališkosios operos globėjas. Susirinko visa aukštuomenė. Mes, atlikėjai, turėjome vilkėti frakais. Po koncerto vyko vakarienė. Kaip filme jaučiausi. Sidabriniai indai, arfa groja, Kamila šalia sėdi. Ir paskui - tu važiuoji nutriušusiu 38-uoju autobusu namo. Man visai taip patinka. Gyvenimas yra gyvenimas. Aš nuo jo visiškai neatitrūkstu ir negyvenu kažkokiuose sapnuose.
- Garsėjate tikslo siekimu - atkakliai, užsispyrusiai. Kokia patirtis atėjo per tuos ketverius metus, nuo tos pradžios, kai, laimėjęs stažuotės konkursą, išvažiavote į Londono karališkąją operą “Covent Garden”?
- O man atrodo, kad tik dabar yra pradžia. Sunku buvo pradėti nuo nulio. Bet man atrodo, kad tai labai didelis pliusas gyvenime, jei gali kažką kardinaliai keisti. Tiesa, aš nekeičiau specialybės, jau buvau išsikovojęs kažkokias pozicijas Lietuvoje. Galėjau sau šiltai gyventi... Pakeičiau tik gyvenamąją vietą. Blogas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu. Labai daug kas, aišku, ne vien nuo manęs priklauso. Operos žanras yra didelis verslas. Tu gali būti talentingas, gerai atlikti savo darbą, bet labai daug kas priklauso nuo agentūros, kuri tave reklamuoja, suranda darbo. Ta prasme man labai pasisekė, nes aš visada sutikdavau reikiamus žmones. Sutikau Dalią Ibelhauptaitę, kuri ne vienam yra padėjusi. Ji charizmatinė asmenybė, pritraukianti labai daug žmonių. Gyvendama Londone ji bendrauja su labai įtakingais asmenimis. Vakaruose labai gaji tradicija padėti jauniems menininkams. Ir man padeda viena moteris. Tai nereiškia, kad tiesiog ima ir duoda pinigų. Ne, apmoka pamokas ir panašiai. Taip sutikau ir savo agentę. Dabar jau yra agentūra. Rūpinasi mano darbu, organizuoja perklausas, tvarko kelionės reikalus.
- ... ir mėnesiui įduoda į rankas grafiką, kurio privalu griežtai laikytis?
- Kur ten mėnesiui! Keleriems metams. Vakaruose viskas griežtai planuojama. Pavyzdžiui, pernai aš dalyvavau perklausoje Prancūzijoje, Liono nacionalinėje operoje. Ten “Eugenijus Oneginas” bus statomas tik 2007-aisiais, o perklausa jau buvo praėjusiais metais.
- Jaunosios kartos tenoras Edgaras Montvidas per pastaruosius metus spėjo sukaupti solidžią operinę patirtį dainuodamas Londono karališkojoje operoje. Tai vienas iš viešų Jūsų darbo įvertinimų. Jūsų pastarieji metai vadinami ir triumfu. Ką pats išskirtumėte iš savo pastarojo meto sėkmių?
- Man kiekviena partija, kiekvienas pasirodymas scenoje yra svarbūs. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad dainuoti kur nors Šveicarijoje prilygsta dainavimui Londono karališkojoje operoje arba Amsterdamo koncertų salėje. Kai ilgai ir sunkiai rengiesi atlikti tam tikrą partiją, kiekvienas vaidmuo tau tampa svarbus. Man labai svarbi ir Hercogo partija Vilniaus operos ir baleto teatro “Rigoleto” pastatyme. Tai irgi buvo didelis savęs išbandymas, nes sudainuoti tokią partiją reiškia, kad esi brandus dainininkas.
- 2001-aisiais baigėte Lietuvos muzikos akademiją, prof. Virgilijaus Noreikos klasę. Ką vadinate savo mokytoju dabar?
- Dabar mokytoju vadinu save patį. Aš išėjau labai gerą mokyklą pas Virgilijų Noreiką, labai svarbu mokytis pas dainininką, kurio toks pat balsas - tenoras. Pasitobulinau Londone ir dabar man belieka pasikliauti savo meistriškumu, savo intuicija, savo klausa.
- Šlovė ir pavydas, ko gero, neatsiejami. Ar Jus jau aptaškė tokie purslai?
- Aš manau, kad menininkai turi ypatingą pavydo jausmą. Jis gali būti juodas, gali būti ir baltas. Aš irgi esu pavydus, bet stengiuosi pavydą paversti varomąja jėga. Aišku, yra ir man pavydinčiųjų. Bet tie žmonės nėra mano draugai ir kitą kartą man tiesiog nusispjaut, ką jie galvoja.
- Ar Prudkauskas - jau seniai pamiršta praeitis?
- Jau praeitis. Taip keista, kad pasikeičiau pavardę. Dabar galiu suprasti moteris (juokiasi). Tai buvo ilgai brandintas sprendimas. Pasirinkau senelio pavardę. Dabar toji kita pavardė telikusi pase. Kai keisiu pasą, jos ir ten nebeliks.
- Šie metai Jums jubiliejiniai, gegužės pabaigoje sutikote trisdešimtmetį. Kaip?
- Oi, labai audringai. Frankfurte. Gaila, kad negalėjau būti Lietuvoje, nes čia yra mano svarbiausi draugai - seniausi, geriausi. Bet nemažai draugų turiu ir ten, kur būnu. Susirinko tie, kurie galėjo. Išnuomojau klubą. O kitą dieną - spektaklis...
- Audringai? Ką tai reiškia, juk Jūsų profesija reikalauja ypatingos savisaugos.
- Bet juk trisdešimt metų kartą gyvenime! Na, sakydamas audringai, turėjau minty ne kokias siautynes - tiesiog dainavom, šokom, linksminomės.
- Taigi balsui tai nepakenkė. O ar teko kada dėl jo rimtai nerimauti?
- Visai neseniai buvau rimtai išsigandęs. Buvo prasidėjusi angina. Tuomet buvo prasti orai, siautėjo virusas. O manęs laukė daug spektaklių, koncertų. Dainuodamas “Traviatą” Frankfurto operos teatre po dviejų veiksmų pajutau - viskas, kimstu. Per pertrauką jau net iškalbėti negalėjau. Ką dabar daryti?! Salė lūžta, pora tūkstančių žiūrovų. Buvo vienintelė mintis - kad tik kaip nors pabaigus spektaklį. Ir kai jau numirė Violeta... Taip palengvėjo. Tada beveik mėnesiui atšaukiau visus spektaklius ir tylėjau.
- Mėnuo tylos? Tai nėra lengva.
- Ne vaistai, ne inhaliacijos - tik tyla gali padėti balsui. Be to, mums, operos dainininkams, tyla yra ganėtinai įprastas dalykas. Juk kai nuvažiuoji į svetimą šalį, po repeticijų tiesiog nelabai turi su kuo bendrauti. Mūsų profesija - vienišių.
- 30 metų - jau tokia riba, kai tyloje ir su savimi norisi pasišnekėti. Ar jau atsiranda akistatos su savimi: kaip gyvenu, ką darau taip ar ne taip?
- Aš žinau, kad už viską gyvenime reikia mokėti. Karjera galbūt man kainuos šeimą. Tas gyvenimo būdas iš vienos pusės labai žavus, iš kitos... Aš negaliu turėti nuolatinių namų. Realybėje aš esu viešbučių žmogus. Tokia ta kaina, bet kelio atgal nėra.
- Kas yra laimė pagal Edgarą Montvidą?
- Oi... Man atrodo, kad harmonija su pačiu savimi. Dabar aš pradedu galvoti, kad jei kelsiu tą kartelę pernelyg aukštai, bus nuolatinė įtampa ir nebus pasitenkinimo. Kartais sau kaip vaistą naudoju tokią priemonę - pasižiūriu “Bėdų turgų”. Ir tada suvokiu, koks aš laimingas. Stengiuosi būti laimingas su savo šeima, su savo draugais. Suprantu, kad pagrindinis laimės dėmuo yra sveikata.
- Iš tų visų komplimentų, kuriuose maudotės dėl savo talento ir asmeninio žavesio, išeina labai jau saldus vaizdelis... Na, papipirinkim truputėlį. Žinoma, žalingų įpročių neturite, bet vieną kitą ydą galima prisipažinti?
- Didžiausia mano yda - kantrybės stoka. Gal tai iš jaunatviško maksimalizmo, bet neturiu jos, kai dirbame. Vyksta repeticija. Man visuomet kelia nuostabą - na kaip vienas ir kitas kolega vis nepadaro kaip reikia. Ir vis reikia ir reikia kartoti tą pačią sceną. Taip kokius penkis kartus. O man taip norisi greito rezultato. Ir taip pritrūksta geranoriškumo. Pilna tų negatyvių pusių tame mano paveiksle...
- Na, ir kaipgi pyksta Edgaras Montvidas?
- Oi, kaip pyksta... Tik aš greit supykstu ir greit nurimstu. Vis tiek tai yra geriau, nei ilgai nešiotis savyje užgniaužtą pyktį.
- O kaip atsipalaiduojate? Klausotės daug muzikos?
- Daug. Operų - tada, kai reikia pasirengti partijai. Laisvalaikiu klausausi klasikinės muzikos. Klausausi ir populiarios - tik profesionalios. Stingas - mano mylimiausias. Aš taip džiaugiuosi, kad teko su juo susitikti Londone. Gal nuskambės kaip iš kokio senio lūpų, bet man nepatinka tai, kas dabar vyksta su populiariąja muzika. Nepatinka, kad pirmiausiai tai yra verslas. Deja, negaliu pasakyti, kad klausausi daug lietuviškos muzikos. Man patinka Arina, Kernagis, su kurio muzika aš užaugau, Rosita Čivilytė. Tų pavardžių nėra daug.
