Ant Vokietiją ir Lenkiją skiriančios Neisės upės įsikūrę Giorlicas ir Zgoželecas 2010 metais siekia tapti besivienijančios Europos kultūros sostine

Vokietijos Saksonijos žemėje daug gražių miestų. Dėl čia rasto sidabro telkinių kadaise tai buvo labai turtingas kraštas. Drezdenas, Leipcigas, Chemnicas, Freibergas, Cvikau, Kamencas, Pirna, Baucenas ir dar tuzinas kitų miestų tiesiog lenktyniavo tarpusavyje, kuris pastatys kuo daugiau gražesnių pastatų, kuris labiau nustebins pasaulį meno kolekcijomis.

Saksonijoje yra ir unikalus miestas. Toks pat gražus ir jaukus, kaip ir kiti, tačiau ypatingas tuo, kad jis padalytas į dvi dalis - vokiškąją ir lenkiškąją. Šis miestas vadinasi Giorlicas, jeigu kalbėtume vokiškai, arba Zgoželecas - lenkiškai.

Padalytas po karo

Tiesa, miestas į dvi dalis buvo padalytas tik po Antrojo pasaulinio karo. Lenkijai atiteko rytinė jo dalis, kaip ir dalis Vokietijos žemių į rytus nuo Neisės upės.

Būtent ji ir dalija buvusį vieningą vokiškąjį Giorlicą.

Visas jaukus senamiestis su gotikiniais, barokiniais, klasicistiniais taip pat “art nouveau” pastatais, tankiu siaurų gatvelių tinklu liko vokiškojoje dalyje. Lenkijai atiteko buvusieji Giorlico priemiesčiai, kurie tapo Zgoželeco miestu.

Vaikštant Giorlico gatvelėmis kvapą gniaužia gausiai dekoruoti senoviniai pirklių rūmai, kelios pilys, miesto rotušės pastatas su į viršų šaunančiu keturkampiu bokštu, didžiulė gotikinė Šventojo Petro katedra. Pastarojoje yra pasaulinio garso Saulės vargonai.

Gatvelėse ir aikštėse įsikūrė jaukios senovinės kavinaitės, liaudies amatų meistrai, įvairių suvenyrų pardavėjai.

Komunistiniais Rytų Vokietijos laikais Giorlicas buvo kiek apleistas. Tačiau juo vėl susirūpinta Vokietijai susivienijus 1990-aisiais. Dar ir dabar kai kur pastatai uždengti restauruotojų pastoliais ir tinklais.

Miestas sensta

Viduramžiais ant dviejų svarbių prekybos kelių sankryžos įsikūręs Giorlicas praturtėjo dėl čia gyvenusių drobių pirklių. Turtingai Saksonijai reikėjo daug šilko ir aksomo, veliūro ir brokato, medvilnės ir vilnos. Jų tiekimu užsiėmė Giorlico pirkliai. Iš to gyveno visas šis rytų Saksonijos miestas.

Šiandien Giorlicui sunkoka. Darbo nėra labai daug, todėl jaunimas palieka gimtąsias vietas ir važiuoja į didesnius miestus, kur ir perspektyvos didesnės. Giorlicas po truputį sensta.

Lenkijos Zgoželecui irgi nelengva. Šiame miestelyje įspūdingų pastatų gerokai mažiau. O ir prižiūrėtas Zgoželecas kur kas mažiau nei miestas anapus upės.

Siekia perimti estafetę iš Vilniaus

Giorlicą ir Zgoželecą jungia lenktas tiltas. Jis gana paprastas, be ypatingesnių puošmenų. Pastatytas dar viduramžiais, bet praėjusio amžiaus pabaigoje gerokai atnaujintas. Lenkiškoje tilto pusėje stovi būdelė pasieniečiams, kurie tikrina einančiųjų tiltu į vieną ar kitą pusę dokumentus. Būdelė dings tik tada, kai Lenkija taps Šengeno grupės nare.

Nepaisant savo paprastumo, šis tiltas tapo tikru vėl besijungiančio miestelio, besijungiančių valstybių, besijungiančios Europos simboliu. Šiuolaikinė abiejų miestelių emblema - lenktu tiltu bėgantis stilizuotas žmogeliukas.

Ši emblema pristatoma ir Europos Sąjungai, mat 2010 metais Giorlicas ir Zgoželecas kartu pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Jeigu taip įvyktų, “dvigubas miestelis” estafetę perimtų iš lietuviškojo Vilniaus ir Austrijos Graco miestų, kurie jau yra gavę teisę Europos kultūros sostinėmis vadintis 2009 metais.

Prisipažinimas meilėje “viduramžių ryšio priemone”

Spalio pabaigoje Giorlice ir Zgoželece lankėsi Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, čia pabaigęs dviejų dienų valstybinį vizitą Vokietijoje. Į Giorlicą V.Adamkus grįžo po šešių dešimčių metų pertraukos. Šiame miestelyje jis buvo trumpam sustojęs, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje traukėsi į Vakarus.

“Tas miestelis nelabai nukentėjo per karą, todėl atrodė lyg stebuklas apgriautoje Europoje”, - dalijosi prisiminimais V.Adamkus.

Susitikęs su miestelio meru jis pats prisiminė vieną įdomų architektūros paminklą senamiestyje. Netrukus, vaikštant po miestelį, Lietuvos vadovui tas paminklas buvo pademonstruotas. Tai paprasta arka su negiliu grioveliu, einančiu jos pakraščiu. Įdomu tai, kad dviem žmonėms atsistojus iš abiejų arkos pusių ir šnabždant į tą griovelį, abiem “pašnekovams” viskas puikiai girdėti.

Atsistoti ant pakylų prie arkos kraštų buvo pasiūlyta V.Adamkui ir jo žmonai Almai. Pirmiausia Prezidentas pridėjo ausį prie griovelio, o ponia Alma kažką trumpai pašnibždėjo ir pati priartino ausį, klausydamasi, ką jai pasakys vyras. “Išgirdau, kad ji mane myli. Atsakiau, kad taip pat ją myliu. Girdėjosi puikiai”, - visiems susirinkusiems šypsodamasis garsiai pasakė Prezidentas.

“Nebloga viduramžių ryšio priemonė”, - juokėsi lydintieji Lietuvos vadovą.