Kas, jūsų manymu, daro didžiausią žalą rūkant?
%
Tabakas
Deginimo procesas (dūmai, dervos, anglies monoksidas)
Nikotinas
Tabako priedai
Rūkymo dažnumas
Iš viso balsų: 692
Savaitės apklausa:
0
Dedikacija giminės atžaloms
2005-01-29
Dalia JUŠKIENĖ
Į devintąją dešimtį įžengusi kaunietė visus metus paskyrė fotografijų albumo apie miesto praeitį rengimui
“Eisiu, sakau, į redakciją padėkoti, kad visiems metams davėte darbo, - nuoširdžiai šypsodamasi sako 83-ejų metų Gražina Kaušinienė, traukdama keliuose polietileno maišeliuose rūpestingai įpakuotą brangiausią savo turtą - metus pagal “Kauno dienos” fotokonkurso “Retro Kaunas” nuotraukas rengtą albumą. - Bijojau, kad nesušlaptų”.
“Baisu, kai rankos ir galva neturi darbo, - aiškina savo apsisprendimą imtis neįprasto darbo moteris. - O praėjusieji metai man buvo tikra šventė: kasdien sėsdavau prie stalo vos tik pavalgiusi ir apsiruošusi - kaip į darbą”.
54-iuose vatmano lapuose fotokonkurso “Retro Kaunas” gerbėja ne tik suklijavo visas iš “Kauno dienos” iškirptas nuotraukas, ne tik jas suklasifikavo temomis, bet ir parengė kiekvienai jų aprašus. Visi jie padaryti ranka - iš pradžių pieštuku, vėliau, ant viršaus, - tušu. Ir dar kaligrafiška rašysena.
“Mano marti ir dukterėčia - architektės, todėl prašydavau jų pagalbos, kai kokios nors informacijos nerasdavau pati”, - pasakoja apie didžiulį darbą G.Kaušinienė. Suskirsčiusi nuotraukas temomis: pastatai, aikštės, gatvės ir t.t., albumo sudarytoja kruopščiai rinko informaciją apie tai, kas užfiksuota nuotraukose. “Būdavo, suklijuoju nuotraukų iškarpas, pasižiūriu, koks plotas likęs, rūpestingai suskaičiuoju eilutes ir tada imuosi rašyti”, - prisimena precizišką darbą. “Tiesa, rankos jau ne tos: juk tenka ir malkų pasiskaldyti, ir krosnį pasikurti, - apgailestauja žvali inteligentiškos išvaizdos pensininkė. - Aš sena, todėl ir dirbau senoviškai, nors jaunimas mane ragino skenuoti arba atšviesti nuotraukas”.
Su ypatinga meile rengė ir savo turėtomis nuotraukomis papildė puslapius, skirtus Jiesios pristatymui. Ji - jiesiškė nuo gimimo. Ir dabar čia gyvena. “Persikrausčiau į gimtąjį kambarėlį, kai prieš dešimtį metų palaidojau vyrą. O drauge su juo gyvenome Aušros gatvėje, todėl gerai pažįstu visą miestą, ypač jo centrą”, - tikina G.Kaušinienė.
Pagal profesiją chemikė, R.Kaušinienė dirbo tuometiniame Kauno politechnikos institute, Chemijos technologijos fakultete. Šioje aukštojoje mokykloje apsigynė ir doktorantūrą. “Išėjusi į pensiją negalėjau sėdėti rankas sudėjusi. Ėmiausi visada man artimo meno - tapau tautodailininke”, - su džiaugsmu prisimena laikotarpį, kuriame būta ir parodų, ir širdžiai mielo užsiėmimo.
Visą gyvenimą pratusi įdarbinti ir mintis, ir rankas, R.Kaušinienė dabar džiaugiasi naujausiu savo darbo rezultatu - albumu, kurio niekaip nesiryžta įrišti. “Kaip manote, geriau tebūna atskirais lapais, gal kas norės atsišviesti?” - ne klausia, o tiesiog laukia patikinimo, neabejodama, kad ne jai vienai svarbus miesto atminties išsaugojimas. “Natūralu, kad mano darbu džiaugėsi draugės pensininkės, tačiau labai gera, kad juo domisi ir jauni žmonės”, - sako albumo apie dingusį miestą sudarytoja, dedikavusi jį savo giminės atžaloms.
“Miestai, kaip ir žmonės, turi savo gyvenimą”, - užrašė tituliniame albumo lape. Tačiau po metų, kai jau baigė darbą, patikslino: “Miestai nesensta, kaip ir pati senatvė”.
