Darius MOCKUS


2004-01-24
Jūratė KUZMICKAITĖ
Darius MOCKUS

Verslininko karjerą jis pradėjo būdamas antrakursis ekonomistas - įkūrė konsultacinį kooperatyvą “Litas”. Vėliau tapo vienu iš trijų AB “Lietuvos birža” direktorių. Po to išmušė “Investicijos fondo” valanda, o dabar jis - koncerno “MG Baltic” prezidentas. Šis koncernas, kuriam priklauso prekybos ir gamybos įmonės, restoranai, barai, kavinės, viešbučiai, žiniasklaidos priemonės, nekilnojamasis turtas, patenka į didžiausių Lietuvos įmonių penkioliktuką, o jis, “MG Baltic” prezidentas, laikomas vienu turtingiausių šalies žmonių ir talentingiausių vadybininkų. Tai 38 m. “MG Baltic” bei Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas

Darius MOCKUS

 

- Ar Jus erzina žodis “oligarchas”?  

- Pats žodis manęs neerzina. Jis nėra nei geras, nei blogas. Tačiau pas mus jam neišvengiamai priskiriamas negatyvus atspalvis. Visi tuojau puola lyginti su Rusija, ir tuomet ima lįsti pačios bjauriausios asociacijos. Oligarchai, turtingiausi pasaulio žmonės, milijardai, protu nesuvokiami dydžiai... Vakaruose terminas “oligarchija” nevartojamas. Sakoma - plačios veiklos, stambios grupės, turinčios verslo interesų. Aš sakyčiau, kad tai verslo ir visuomenės brandos klausimas.

- Įsižeistumėte, jei Jus lygintų su Berezovskiu? 

 

- Pirmiausia, nemanau, kad mus gali lyginti, o kita vertus - ko čia įsižeisti? Kiekvienas laisvas manyti taip, kaip jam patinka.

- O su kuo Jūs pats save palygintumėte? 

 

- Savęs aš nelyginu su niekuo (juokiasi). Aš esu aš.

- Ir koks gi Jūs esate? 

 

- Ką aš manau apie save? Apie save mąstau nedaug. Greičiau apie tikslus, darbus, kuriuos turiu padaryti. Ką gali mąstyti apie save? Visas mąstymas - tai savikontrolė, savianalizė. Kai kas nors neišeina, ieškai problemų savyje, stengiesi taisyti savo trūkumus.

- Kokie jie? 

 

- Aš esu gana impulsyvus. Taip, karštumas, impulsyvumas, retkarčiais per didelis agresyvumas. Kartais aštresnis žodis. Tačiau būna, kad šie trūkumai virsta privalumais. Versle.

- Ar esate ką nors įžeidęs taip, kad tas žmogus su Jumis nenorėtų net pasisveikinti? 

 

- Nemanau. Bet kad visi mes kartais pasakome vieni kitiems dalykų, kurių apie save niekas nenori girdėti, tai faktas. Tik vienas į tai nereaguoja, kitas labai įsižeidžia. Tačiau kad turėčiau mirtinų priešų, aš nejaučiu.

- Bet apsaugą turite. 

 

- Turiu. Mano namai saugomi. Ir vairuotojas yra apsaugininkas.

- Ar esate patenkintas savo gyvenimu? 

 

- Kiekvienas žmogus stengiasi sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad jaustųsi patogiai, gerai. Aš irgi stengiuosi taip tvarkytis. Ir nesiskundžiu. Man neblogai. Kiekvienam palinkėčiau atrasti save, savo vietą šiame pasaulyje, turėti įdomių, prasmingų darbų, kurie kas rytą keltų tave 6-7 valandą ir verstų judėti į darbą su gera nuotaika. Man smagu vykti į darbą. Jis yra prasminga mano gyvenimo dalis. Aš žinau, ko mes norėtume dar pasiekti.

- Ar to, ką jau pasiekėte, neužtenka? 

 

- Jei pasakyčiau “užtenka”, jau būtų stagnacija. Jeigu mes sudarinėjame 3-5 metų veiklos planą, vadinasi, tikslų dar yra. Turime labai įdomių iššūkių, labai įdomių uždavinių. Tai, ką esame nuveikę iki šiol, tėra embrioninė stadija. Tik pradžia.

- “MG Baltic” Baltijos šalyse priklauso 29 įmonės. Turite viešbučių, restoranų, aprangos parduotuvių tinklą, bendrovę “Mineraliniai vandenys”, neseniai įsigijote “Stumbrą” bei LNK televiziją. Ir tai tik pradžia? 

 

- Kitaip negaliu manyti. Jei manyčiau, kad tai jau pabaiga, turėčiau išeiti iš verslo.

- O nenorėtumėte taip ir padaryti? Su tiek, kiek jau uždirbote, atsidėti ramiam ir nerūpestingam gyvenimui? 

 

- Ir ką aš tada veikčiau? Nejaučiu kažkokių kitokių pašaukimų. Nei lipti į sceną, nei dainuoti.

- Jūsų pašaukimas - daryti pinigus? 

 

- Mano pašaukimas daryti verslą. Pinigai tėra priemonė. Norint daryti verslą, ji būtina. Pinigai yra ir matavimo vienetas, nes rezultatyvus darbas geriausiai išmatuojamas pinigais. Tačiau jie nėra vienintelis tikslas. Jeigu dirbtum tik dėl pinigų, verslo daryti negalėtum.

- Kiek Jūs turite pinigų? 

 

- Šiuo metu? Dabar su savimi aš turiu kokius... tris tūkstančius litų. Ir banko kortelių.

- Ar esate iš tų žmonių, kurie visuomet žino, kokia suma jų piniginėje? 

 

- Aš esu tas, kuris beveik niekada nežino, kiek yra jo piniginėje.

- Kam Jums prireikė iš Švedijos kompanijos “The Bonnier Group” perpirkti LNK? 

 

- Žiniasklaida yra labai įdomus verslas, kuriame dirba daug kūrybingų žmonių. Tai papildomas iššūkis mūsų koncernui. Mes turime tris atskirus holdingus - investicinį, gamybinį-prekybinį ir nekilnojamojo turto. Investicinis holdingas išsikėlė uždavinį šalia Eltos turėti dar vieną žiniasklaidos padalinį.

- Taigi turite naujienų agentūrą, televizijos kanalą. Koks bus “MG Baltic” įsigytas laikraštis? 

 

- Apie laikraštį kalbėti dar anksti. Kiekvienas projektas, kiekvienas pirkinys turi savo brandos laikotarpį. “Stumbrą” mes pirkome metus laiko, LNK - pusantrų.

- Ar prieš tapdamas LNK savininku Jūs buvote šio kanalo gerbėjas? 

 

- Taip, tai mano mėgstamiausias kanalas. Visuomet patiko jų informacinės laidos, bet labiausiai “Dviračio šou”.

- Mėgstate gerus pirkinius? 

 

- Be abejo (juokiasi). Tik jeigu tai klausimas apie lankymąsi parduotuvėse - tada ne. Po parduotuves vaikščioti aš nemėgstu, jose nesijaučiu smagiai ir maloniai. Geriau pasivaikščioti gatvėmis, o ne blaškytis po parduotuves, kad nusipirktum kokį kostiumą ar švarką. Dėl vartotojiškų prekių mes su žmona dažnai pasiginčijam. Ji sako, tau užtenka fantazijos nupirkti gamyklą, bet nesivargini ką nors nupirkti namams.

- Kokį savo pirkinį pavadintumėte beprotiškiausiu? 

 

- Sunku pasakyti. Toks įspūdis, kad aš viską darau pakankamai gerai pasvėręs. Prieš kokius penkerius metus sunkiai galėjau įsivaizduoti, kad “Stumbras” bus tas pirkinys, kurį mes sugebėsime nupirkti. Lygiai taip pat prieš trejus metus buvo sunku patikėti, kad sugalvosime pirkti televiziją. Kiekvieną iš šių pirkinių galima vadinti ambicingu, dideliu, net sukeliančiu rezonansą visuomenėje. Bet aš nevadinčiau jų beprotiškais.

- Spontaniškiausias Jūsų poelgis. Iš širdies, nepasitarus su protu. Jeigu tokių buvo, žinoma. 

 

- Net nežinau. Ne, visiškai spontaniško poelgio negaliu prisiminti. Kad nebūčiau pasitaręs su protu - regis, man taip nebuvo.

- Net kai paprašėte būsimosios žmonos tekėti už Jūsų? 

 

- Mano pasipiršimas nebuvo spontaniškas. Mes draugavome gal pusantrų metų.

- Kaip manote, ko reikia, kad žmogus būtų laimingas? 

 

- Manyčiau, kad didžiąją savo gyvenimo dalį žmogus jaučiasi normaliai. O retomis akimirkomis jis pasijunta labai laimingas arba labai depresingas. Man atrodo, kiekvienas išgyvename ir sunkesnių, ir linksmesnių akimirkų. Kai būna labai blogai, tu nepamiršti, kaip būna tada, kai labai gerai. Tas mūsų judėjimas parabolėmis neišvengiamas. Svarbu bendroji išvestinė. Gyvendamas turi jausti malonumą, o ne kančią.

- Koks buvo žemiausias taškas Jūsų parabolėje? Dukros mirtis, kai namų baseine paskendo vidurinioji dukrelė Gailė? 

 

- Taip.

- Ar po tokių dalykų įmanoma visiškai atsitiesti? 

 

- Yra gyvųjų pasaulis, ir jeigu jau mes jame esame, tai turime ir gyventi tarp gyvųjų. Bet kuri netektis, ypač tokia skaudi netektis, verčia permąstyti gyvenimą. Pajusti jo laikinumą. Suprasti, kad turi tą savo gyvenimėlį ir privalai jį nugyventi. O ko negali pakeisti, to nepakeisi.

- Tačiau yra žmonių, kurie po ypač skaudžių išgyvenimų taip ir neatsitiesia. Palūžta. Panašu, kad Jūs ne iš tokių. 

 

- Palūžti - tai ne visai mano būdui. Sunkūs išgyvenimai tik mobilizuoja. Palūžti yra paprasčiausia. Bet jei žmogus sugeba suvaldyti situaciją, jis turi laikytis.

- Jūs laikėtės ir po verslo bendražygio Arvydo Grigo žūties, ar ne? Jis buvo Jūsų draugas? 

 

- Taip, mes buvome labai artimi. Dvasiškai artimi. Kartu nugyvenome visą savo paaugliškąjį laiką iki 14 metų, kartu mokėmės. Paskui kartu dirbome. Kai jis žuvo, man buvo didelis smūgis. Tas dvi mirtis - dukros ir draugo - skyrė tik pusė metų. Man tai buvo labai stiprus asmeninis išgyvenimas. Netekau savo dukros. Paskui - labai gero draugo.

- Ar dabar Jūs turite gerą draugą? 

 

- Kažkada man tėvas yra pasakęs: juo toliau, juo mažiau galimybių turėti gerų draugų. Kaip aš suprantu sąvoką “geriausias draugas”? Ji atėjusi iš vaikystės, kai tavo draugas yra tas, su kuriuo tu kiekvieną dieną mataisi, viskuo dalijiesi, žodžiu, intensyviai bendrauji. Kalbant apie tokią draugystę, kai kartu praleidi po 5-8 valandas kasdien, aš nemanau, kad ji dabar įmanoma. Todėl nemanau, kad įmanoma turėti geriausią draugą. Kolegų, gerų draugų turiu, tik tai jau nebe paaugliška idealistinė samprata. Mus sieja bendri interesai, bet mikropasauliai nebesusilieja.

- Ar Jums būna taip, kad staiga kiltų noras su kuo nors pasišnekėti? Tiesiog šiaip. Ne apie reikalus, darbus, planus. 

 

- Žinoma, būna. Ir aš šneku. Apskritai esu daug bendraujantis žmogus. Ir aplink mane yra tokių, kuriuos aš gerbiu kaip visapusiškus žmones, su plačia pasaulėjauta ir pasaulėžiūra.

- Daug tokių tarp Jūsų pažįstamų? 

 

- Daug nereikia. Užtenka trijų keturių.

- Ar egzistuoja žmogus, kuris Jums būtų pavyzdys? Kuriuo žavėtumėtės, norėtumėte pakartoti kažką, ką padarė jis? 

 

- Ne, tokio konkretaus žmogaus aš nežinau. Manau, kad visi esame tam tikrų savybių rinkiniai. Nemanau, kad aš pats esu idealus idealių savybių rinkinys. Bet ir kito tokio žmogaus nepažįstu. Stiprias, man imponuojančias žmogaus savybes visada pastebiu, tačiau jų atkartoti nesistengiu.

- Kokios savybės Jums imponuoja? 

 

- Intelektas, erudicija, proto imlumas, gera reakcija, humoro jausmas.

- Kur ir su kuo dažniausiai vakarieniaujate? 

 

- Aš vakarieniauju namuose su savo šeima. Būdamas su savo šeima, aš jaučiuosi gerai. Po darbo visuomet su džiaugsmu skubu namo.

- Ar Jūs turite namų - butų, vilų - kitose pasaulio šalyse? 

 

- Ne, nes neturiu tiek laiko, kad galėčiau turėti tokią nuosavybę. Nuosavybė yra inkaras. Turėk namą Ispanijoje, ir privalėsi ten dažnai būti. Tas pats ir vila kur nors prie ežero. Man žymiai maloniau daugiau keliauti ir neprisirišti prie vienos kurios nors vietos.

- Ką paprastai veikiate savaitgaliais? 

 

- Žaidžiu tenisą. Važiuoju pas tėvus. Susitikinėju su draugais. Žiemą gyvenu sėsliau, vasarą savaitgalius leidžiu intensyviau - su šeima išvažiuojam į pajūrį, dar kur nors.

- Esate griežtas ir reiklus tėtis trims savo vaikams - penkiolikamečiui Vyčiui, pirmokui Pijui ir dvejų metukų Marijai? 

 

- Taip, aš esu gana griežtas.

- Ar vaikai yra gavę nuo Jūsų į kailį? 

 

- Retai, bet taip, jie yra gavę lupti.

- O Jūs pats vaikystėje? 

 

- Irgi esu gavęs.

- Buvote sunkiai suvaldomas vaikas? 

 

- Nepasakyčiau. Tėvai su manimi didelių problemų neturėjo. Aš gerai mokiausi, sportavau. Bet kartais vis tiek imi ir prikreti įvairių dalykų. Už tai gauni į kailį. Natūralu. Bet tai buvo gal tik porą kartų.

- Ar tikrai savo vyriausiąjį sūnų “ištrėmėte” į internatinę mokyklą Dubline? 

 

- Tikrai.

- Na, dabar madinga mokslinti savo atžalas užsieniuose, ar ne? 

 

- Dėl mados savo vaikais niekas neeksperimentuoja. Manau, mes pasielgėme teisingai. Jis gyvena labai savarankiškai ir pats gali pamatyti tikrąsias gyvenimo vertybes. Už jas jį dabar reikia kur kas mažiau agituoti, nei reikėdavo anksčiau. Mes tam tikras gyvenimo mokyklas praėjome pionierių stovyklose ar armijose, jis praeina kitaip, ir tai nėra blogai.

Mūsų šeimos pajamos didesnės nei buvusių Vyčio klasės draugų, ir mes matėme, kad čia, Lietuvoje, tai jam leidžia laikyti save išskirtiniu. Jis pradėjo pakankamai prastai mokytis, nematė jokio intereso. Nepastebėjau, kad mokytojai būtų stengęsi jį kaip nors prigriebti, priversti mokytis. O britų vidurinio mokslo sistema garsėja savo disciplina - ir išreikalavimo, ir gyvenimo planavimo prasme. Pasirodė, kad mano sūnui kaip tik to reikėjo.

- O nebijote, kad po kažkiek metų Jūsų sūnus pasakys, kad visą gyvenimą jaus nuoskaudą dėl šio Jūsų sprendimo? 

 

- Nebijau. Jis pakankamai užsispyręs ir, regis, dabar jau mato tame prasmę.

- Žodis “užsispyręs” nuskambėjo kaip komplimentas. Jums patinka šis bruožas? 

 

- Taip. Be užsispyrimo šiame gyvenime nieko nenuveiksi.