Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Baimės akys didelės
2003-02-03
Žodį depresija mes taip dažnai girdime, kad net susipainiojame, kas yra depresija, o kas - dar ne ji?
Ypač tai aktualu metų pradžioje, kai pilka gamta ir baigėsi linksmų vakarėlių sezonas. Mažėjant progų pasisemti geros nuotaikos iš šalies, paaiškėja, kad visiškai neturime jos atsargų.
Daugelis įsitikinę, kad depresija tai - liūdesys, nuobodulys ar kitokia kankinamai bloga savijauta. Arba būsena, kuri apima, kai už lango šlapdriba, vyras neįvertina, šefas išbara, o susikaupusi krūtinėje gėla niekaip nepratrūksta ašaromis. Norisi tik murksoti kur nors kamputyje ir grimzti vis giliau į liūdesį.
Depresija nėra ir tuomet, kai apsiverkiame virtuvėje prie puodų, aprėkiame niekuo dėtus vaikus, kadangi mums taip sunku ir liūdna, o atsitraukti nuo kasdienos darbų negalime. Depresija nėra ir kančia, nusivylimas, dvasios lūžis, kurie ištinka išgyvenus skausmą, netektį, nelaimę. Jausmai, kurie tuomet valdo, yra visiškai natūralūs. Jie liudija, kad dar gyvename ir jaučiame.
Pavojingas abejingumas
Depresija - emocinio gyvenimo sumaištis. Ji pasireiškia viską nustelbiančiu liūdesiu, pesimizmu, apatija, nenorėjimu ir nesugebėjimu pajausti bent menkiausio malonumo, džiaugsmo, pasitenkinimo. Pasitaiko, kad dominuojantis depresijos jausmas būna netgi ne nusiminimas, o visiškas abejingumas. Kai bloga emocinė būsena yra tokia stipri ir trunka taip ilgai, jog nepaaiškinama jokiomis aplinkybėmis, galima įtarti depresiją. Pavyzdžiui, jei žmogus dėl to, kad jo vaikas neišlaikė egzamino, reaguoja liūdesiu arba pykčiu, tai yra psichologiškai visiškai pagrįsta reakcija. Jeigu kas nors po tokios nesėkmės palūžta pusmečiui ar ilgesniam laikui - jau depresijos požymis.
Jeigu po tėvų ar kitų artimųjų mirties suaugęs žmogus jaučia skausmą ir netekties baisumą, tai yra psichologinė norma. Tačiau jei analogiškoje situacijoje žmogus metus ar net ilgiau galvoja, kad gyvenimas tapo beprasmis ir svarsto apie savižudybę - jį užvaldžiusi depresija. Kartais depresija apima tarsi be priežasties, ir net pats kenčiantis žmogus negali paaiškinti, iš kur kyla tokie jo jausmai.
Išraiškos
Kai susiduriame su depresiją išgyvenančiu žmogumi, pirmiausiai pastebime jo liūdnumą, abejingumą ir apatiją. Jo elgesyje nebėra gyvumo, spontaniškumo. Depresijos apimti žmonės elgiasi kaip automatai, kuriuos kiekvieną kartą reikia “stumtelėti”. Jie jaučiasi esą be energijos, taigi aplinkiniams daromas įspūdis atitinka vidinę būseną. Jie prisipažįsta neturintys jėgų net judėti. Todėl dažnai visą dieną pratūno lovoje.
Tačiau depresija nėra išsekimo būsena, sukelta sunkaus darbo ar begalės pareigų. Priešingai, ją dažnai patiria žmonės, kurių gyvenimo būdas nėra varginantis.
Sergant depresija, lėtas gyvenimo ritmas nesuteikia palengvėjimo ar poilsio. Jeigu persidirbusiam ir “nusivariusiam nuo koto” žmogui poilsis padeda greitai atgauti jėgas, tai depresijos kamuojamas jaučia kaskart vis didesnį nuovargį ir energijos trūkumą.
Depresijos būseną sunku įsivaizduoti žmonėms, nė karto jos nepatyrusiems. Dėl to netgi patys artimiausi žmonės po kiek laiko pradeda vertinti sergančiojo būseną kaip kaprizą, pasipūtimą arba siekimą išsisukti nuo darbų ir pareigų. Jiems sunku suvokti, kad ta būsena - tai ne paprastas liūdesys ar nuovargis.
Kodėl gi depresijos apimtas žmogus negali suimti savęs į rankas? Dėl to, kad nemato jokio tikslo tai daryti. Jo niekas nedomina, jam niekas nesvarbu, jaučiasi bejėgis ir niekam tikęs.
Kitas depresijos paradoksas yra tai, kad aplinkiniai traktuoja depresiją kaip tinginystės pasireiškimą ir siekimą išvengti darbo, o medikai - kaip ligą, kurią reikia gydyti. Gydo psichiką veikiančiais vaistais - antidepresantais. Greitai pavyksta pašalinti nerimą keliančius požymius, tačiau ligonis po kurio laiko vėl atsiduria prie gydytojo durų, kadangi ligos priežastis nebūna pašalinta.
Praradimas
Depresiją nebūtinai sukelia koks nors konkretus įvykis. Dažniausiai ji būna sunkių ir skausmingų išgyvenimų pasekmė. Svarbiausia depresijos priežastimi galima laikyti meilės objekto netekimą. Meilės objektas - labai plati sąvoka. Tai gali būti mylimas darbas, turtas, namai, gyvūnėlis.
Artimo žmogaus mirtis dažniau tampa depresijos priežastimi, nei, pavyzdžiui, finansinis bankrotas. Nors yra žmonių, kurie verčiau sutiktų netekti mylimojo nei turto. Netektis gali būti staigi (mirtis, netikėtos skyrybos, išdavystė) arba tęstis metų metais ir neturėti nei aiškios pradžios, nei pabaigos.
Taip būna, kai santuoka palaipsniui yra, vienas iš sutuoktinių (arba ir abu) kenčia dėl kito dėmesio, jautrumo, meilės stokos. Tai žlugdo psichiką, žmogus jaučiasi esąs nevisavertis, tampa liūdnas ar piktas. Kai netektis būna staigi, ji labai sukrečia; kai netenkama meilės objekto palaipsniui, neigiami jausmai yra silpnesni, tačiau jų padariniai gali pasireikšti labiau.
Žmogaus jausmai yra iracionalūs. Kai kas pyksta ant mirusio žmogaus. Kiti nenori suvokti realybės, nes bijo, kad skausmas ir kančia bus nepakeliami. Treti - tie, kurie stengiasi būti stiprūs bet kurioje situacijoje, skausmą ir kentėjimą prilygina silpnumui - iš visų jėgų slopina tuos jausmus. Būna ir taip, kad žmogus negali leisti sau viešai demonstruoti savo liūdesio, nes jis yra paties kenčiančiojo paslaptis (pavyzdžiui, nėštumo nutraukimas, partnerio praradimas).
Depresijos mechanizmas yra maždaug toks: neišreikšti, nuslopinti jausmai palaipsniui kaupiasi, vidinė įtampa auga. Žmogus tampa nebeaktyvus, nevalgo, nemiega, nesimyli, nenori bendrauti... Depresijos būseną išgyvenantys žmonės skundžiasi miego, apetito, kvėpavimo sutrikimais, dingsta seksualinis potraukis. Kuo gilesnė depresija, tuo šie reiškiniai akivaizdesni.
Polinkis susirgti
Depresinės reakcijos yra būdingesnės žmonėms, kurie vaikystėje patyrė kokių nors neigiamų sukrėtimų: buvo per griežtai auklėjami, nuolat kontroliuojami, iš jų buvo labai daug reikalaujama. Jiems sunkiau reikšti savo jausmus, nes buvo mokyti juos slėpti.
Į depresiją linkę ir tie, kurie vaikystėje patyrė “išvarymą iš rojaus”. Pavyzdžiui, šeimoje viskas klojosi gerai, tačiau, gimus kitam kūdikiui, visas dėmesys, meilė ir švelnumas teko tik jam. Arba iki trejų metų iš vaiko nebuvo reikalaujama nieko, o po to viskas apsiverčia aukštyn kojom: jis esą “didelis”. Tas, kuris vaikystėje buvo kuria nors forma atstumtas pačių artimiausiųjų, yra linkęs į depresiją.
Jeigu kas nors iš artimųjų kenčia nuo depresijos, nedera į jį žiūrėti kaip į simuliantą. Depresija yra didesnė kančia, negu kai kas gali įsivaizduoti. Jos apimtas žmogus neturi pakankamai jėgų, kad pasirūpintų savimi. Neskubėkite primygtinai siūlyti vaistų. Jūsų dėmesys ir psichologo patarimai iš pradžių tikrai reikalingesni.
Pagal “Real woman” parengė Daiva VALEVIČIENĖ
