Nešvęsti Kalėdų griežtai draudžiama

Pasirodo, populiarusis amerikiečių rašytojas Džonas Grišemas (John Grisham) sugeba parašyti ne vien kvapą gniaužiantį trilerį ar pinklų detektyvą (iš profesijos šis autorius - teisininkas), bet ir nuotaikingą, ironišką ir nebanalų romaną apie kasmetinę kalėdinę karštligę Amerikoje. Artėjančių švenčių proga “Jotemos” leidykla išleido Dž. Grišemo romaną “Kalėdų nebus” (vertė Edita Mažonienė) - vienu gaistu perskaitomą linksmą pasakojimą apie komiškąsias kalėdinio sambrūzdžio puses.

Mėnesį prieš Kalėdas, tuoj po Padėkos dienos, sutuoktinių Krenkų pora metams laiko išleidžia vienturtę dukterį į tolimą misionierišką kelionę Peru, kur ji ketina mokyti “puslaukinius” mažylius skaityti. Likę vienu du, Krenkai pajunta jiems neįprastą tuštumą, ir Liuteriui Krenkui šauna į galvą mintis šiemet Kalėdų nešvęsti: užuot tuščiai švaisčius pinigus eglutei, namų puošybai, beprasmėms dovanoms ir sveikinimams, labdarai, pobūviams ir t.t. (pernai susidarė 6100 dolerių suma!), išplaukti į dešimties dienų kruizą po Karibų jūrą.

Bet lengviau nuspręsti, negu savo sprendimą įgyvendinti... Krenkų ketinimas visų pirma reiškia “ėjimą prieš srovę”, pasipriešinimą tradicijai, o iš tiesų - nusistovėjusiai absurdiškai rutinai. Jie atsisako labdaros tikslais pirkti iš skautų kelis kartus brangesnę eglutę, nuvilia policininkus, iš jų nenusipirkę vėlgi labdarai išleisto nevykusio ir niekam nereikalingo kalendoriaus, neorganizuoja įprasto pobūvio savo namuose, o ką jau kalbėti apie namo puošybą - tarp kaimyninių namų, kurių šeimininkai varžosi kuo pompastiškiau padabinti ir iliuminuoti savo būstus, tamsus Krenkų namas beregint išsiskiria tarsi “balta varna”. Nelaimėliai “išsišokėliai” netrukus pajunta tokį smarkų bendruomenės spaudimą, panieką ir netgi patyčias, kad jau darosi sunku sulaukti išganingos išvykimo dienos Kalėdų dieną. Galų gale šį Gordijo mazgą perkerta Krenkų dukros telefono skambutis švenčių išvakarėse ir netikėta jos žinia...

Kraupūs nutikimai Vatikane

Šiuo metu itin išpopuliarėjo vadinamieji istoriniai mistiniai trileriai, neva besiremiantys visiems neblogai žinomais istoriniais faktais, bet vis dėlto neįprastai, netikėtai juos interpretuojant, gal tiksliau - mistifikuojant. Beletristinio vaizdavimo principas, kurio tradiciją, regis, itin išpopuliarino vienas rimčiausių tokios krypties pavyzdžių U.Eko romanas “Rožės vardas”, o “komercializavo” Deno Brauno “Da Vinčio kodas”...

Palyginti jauno ispanų rašytojo ir žurnalisto Chuano Gomeso-Churado (Juan Gomez-Jurado, g. 1977 m.) pirmasis romanas “Dievo šnipas” irgi priskirtinas minėtai literatūrinei krypčiai, bet “istoriniai faktai” čia tiesiog akiplėšiškai švieži - vos daugiau nei metų. Šiuo požiūriu “Tyto alba”, labai operatyviai išleidusi ispano romaną lietuvių kalba, kūrinio įtaigai tikrai nenusidėjo (vertė Ona Žemaitienė).

Daugiau nei 28-iose šalyse išleisto aštraus siužeto trilerio veiksmas plėtojasi Vatikane tuoj po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties. Iš viso pasaulio susirinkę 115 kardinolų dalyvauja konklavoje ir renka naują popiežių; tačiau ne tik kankinamas naujo išrinktojo laukimas ir gedulas dėl Jono Pauliaus II paralyžiuoja kasdienę įvykių tėkmę. Vienas po kito nepaprastai žiauriai nužudomi keturi kardinolai, ir greitai paaiškėja, jog tai - ne psichikos ligonio, o serijinio žudiko darbas. Ar kas nors siekia paveikti konklavą? Italų policijos smurtinių nusikaltimų skyriaus inspektorė Paola Dikanti ir buvęs karinių oro pajėgų žvalgybos karininkas, kunigas Antonis Fauleris imasi tirti kruvinas žmogžudystes, siekdami atskleisti žudiką valdančios jėgos paslaptį.

Moterys pagal Čarlzą Bukovskį

Čarlzą Bukovskį, “alkoholiką, lošėją, mergininką, vienišių ir vieną geriausių praėjusio amžiaus antrosios pusės Amerikos rašytojų” (Marius Burokas), prieš tai Lietuvoje mažai kam girdėtą, per porą metų išgarsino leidykla “Kitos knygos”, išleidusi jo romanus “Paštas” (2004) ir “Skaitalas”(2005). Į kraštutinai kontroversiškus autorius ir jų kūrybą besiorientuojančiai leidyklai Č.Bukovskis - nelyginant koks guru. Pasak to paties M.Buroko, išvertusio minėtus du romanus, “Rašo Bukowskis taip, kaip gyvena. Pragyventa diena ir aprašyta diena susilieja. Tai kraštutinis natūralizmas - idealus autoriaus ir veikėjo tapatumas. Bukowskis rašo lakoniškiau negu pats Hemingway’us, ir tai taptų parodija, jei autoriui nebūtų svetimas hemingvėjiškas asmenybės patosas. Čia jis pakeičiamas gan negailestinga autoironija. Nuo vulgarumo Bukovskį gelbsti ir sumaniai dozuojamas sentimentalumas, lyrizmas”.

Dabar jau turime trečią lietuviškai išleistą šio autoriaus romaną “Moterys” (leidykla “Kitos knygos”, vertė Inga Tuliševskaitė). “Moteris” Č.Bukovskis sukūrė jau perkopęs penktą dešimtį, tapęs pripažintu Amerikos poetu ir prozininku. Šiame “literatūros chuligano” kūrinyje, kaip ir ankstesniuose, verda žemųjų Amerikos sluoksnių gyvenimas. Absurdiškos ir politiškai nekorektiškos situacijos, vulgarumu trenkiantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai - rašytojui būdingu emociškai tiksliu, kupinu autoironijos ir humoro stiliumi.

Parengė Jonas VABUOLAS