Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Babelio biblioteka
2005-09-03
Danų “prozos Pikaso” romanas
Šiemet “Alma littera” leidykla pradėjo konkrečiau neįvardytą moderniosios klasikos seriją (jau pasirodė F.S.Ficdžeraldo, V.Vulf romanai), kuri išsiskiria kultūringai prabangiu apipavidalinimu (su kokio nors dailės kūrinio reprodukcijos “langeliu” knygos viršelio aplanke). Neseniai ją papildė įžymaus danų prozininko, poeto ir eseisto, Nobelio literatūrinės premijos laureato (1944) Johaneso V.Jenseno (1873-1950) romanas “Karaliaus pražūtis” (iš danų kalbos vertė Zita Marienė). Nors tai jau antrasis romano leidimas lietuvių kalba po dešimties metų, kūrinys vis dėlto nusipelno mūsų dėmesio kaip užimantis išskirtinę vietą danų literatūroje. Stiliaus ir kompozicijos novatoriškumu kūrinys tebeišlieka modernus, nors išleistas 1901 metais. Neįtikėtino ekspresyvumo tekstas atakuoja visas skaitytojo jusles. Gamtos vaizdai - tarsi žodinė tapyba, tad ne veltui J.V. Jensenas kritikų vadinamas prozos Pikaso.
Romano “Karaliaus pražūtis” veiksmas vyksta viduramžių Danijoje, bet istorija tėra fonas, kuriame čia švelniai, čia negailestingai kalbama apie amžinus dalykus: žmogaus prigimties dvilypumą, jo kelius ir klystkelius, regis, likimo ranka subraižytus, apie blogį ir gėrį, meilę ir neapykantą, ištikimybę ir išdavystę, visad žengiančius greta, ir apie visa tai sulyginančią amžinybę. Apie visagalę žemę, kuri pasiima viską ir visus. Ir karalius, ir kareivis, o vėliau jo tarnas Mikelis, ir skaisčiaakės jo trokštamos gražuolės, ir puikūs jas mylintys, bet apviliantys jaunikaičiai trumpai težydėję nuvysta kaip tos kuklutės dirvono smilgos...
1999 metais Danijoje “Karaliaus pražūtis” buvo išrinktas geriausiu XX a. tautos romanu.
Tragiškieji Unės gyvenimo puslapiai
Pirmąją įžymios lietuvių kultūros veikėjos, aktorės Unės Babickaitės-Graičiūnienės (Uné Baye, 1897-1961) knygą “Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai” 2001 metais išleido leidykla “Scena”. Jos didžiąją dalį sudaro dienoraštis, nors jis teaprėpia vos ketverius gyvenimo metus (1928-1931). Šiek tiek beletrizuoti atsiminimai parašyti jau gyvenimo pabaigoje (po 1955), jų apimtis nedidelė (per 70 p.). Laiškų toje knygoje tilpo nedaug. Dabar “Aidų” leidykla išleido dar vieną Unės knygą, beje, panašiai neišradingu pavadinimu - “Laiškai. Amžininkų atsiminimai”, kuri apie tragiško likimo garsiąją kultūrininkę Unę labiau byloja ne kaip apie aktorę, o žmogiškąją asmenybę.
1918-1919 m. Kaune dirbusi Dainos bei scenos draugijoje, vėliau ji išvyko į Ameriką, lietuvių kolonijose organizavo dramos kursus, 1923-1924 m. Uné Baye vardu vaidino keliuose (tuomet dar begarsiuose) kino filmuose, vėliau amerikiečių teatruose Čikagoje, Vašingtone, Niujorke. 1936-aisiais kartu su vyru persikėlė gyventi atgal į Lietuvą, kur prasidėjo antroji jos gyvenimo pusė - “tarp 40 metų ir mirties”. Ši jos gyvenimo dalis virto kartu ir Lietuvos gyvenimo dalimi. Judviejų su vyru gyvenimas po teatro ženklu iš tikrųjų tapo teatru, kurio scena - visa Lietuva. Pasak vieno iš knygos sudarytojų Lino Brogos, tai judviejų “Paskutinysis teatras”, o jie - gyvi aktoriai, nebe vaidinantys, bet išgyvenantys savo Tragedijos vaidmenis. Šaulių sąjungos teatras - Tragedijos prologas. Toliau kiti veiksmai: okupacijos, pokario metai ir paskutinis veiksmas - epilogas (1951-1961): areštas, lageriai, abiejų mirtis ir kapai - per tūkstančius mylių vienas nuo kito.
Apie Unės ir Vytauto A.Graičiūnų žūtį dabar jau nemaža paskelbta dokumentų, laiškų, parašyta atsiminimų. Vis dėlto jų gyvenimo pabaigą, anot minėtojo L.Brogos, tebegaubia migla, kurią praskleisti galėtų tik paviešinti slaptieji archyvai.
Parengė Jonas VABUOLAS
