Vienas valtyje, neskaitant tigro

Ramiajame vandenyne nuskęsta krovininis laivas, ir vandens paviršiuje lieka sūpuotis vieniša gelbėjimosi valtis su... dėmėtąja hiena, zebru lūžusia koja, orangutangu, 450 svarų Bengalijos tigru iš laivu gabento žvėryno ir šešiolikmečiu indų berniuku Pi Patelu. Janui Martelui (Yann Martel), ispanų kilmės kanadiečių rašytojui, kurio knygą “Pi gyvenimas” neseniai išleido “Jotemos” leidykla, tai nėra išmoningai sumodeliuota, egzotiška situacija fantastinei nuotykių istorijai, kokias esame įpratę matyti vaizduotės nestingančiuose Holivudo filmuose. Dar daugiau - knygos žanras netgi romanu įvardytas su tam tikromis išlygomis, viskas pateikta kaip dokumentinė istorija, papasakota pagrindinio jos veikėjo lūpomis, regis, su realiai tebegyvenančiais žmonėmis ir tikroviškais įvykiais nuo 1977 metų liepos antrosios iki 1978 metų vasario keturioliktosios.

Tiek laiko, 227 dienas, t.y. daugiau kaip septynis mėnesius, tęsiasi minėto indų berniuko ir Bengalijos tigro (hiena, zebras ir orangutangas buvo pastarojo sudraskyti) odisėja po vandenyną, kol didžiulė gelbėjimosi valtis su išsekusia “įgula” pagaliau pasiekia Meksikos krantus. J.Martelas stebėtinai tiksliai ir itin išraiškingai pasakoja apie keliautojų kasdienybę, kovą už išlikimą, atviroje jūroje patirtus pavojus. Skaitydamas šią knygą išties patiri įstabų jausmą, tarytumei būtum atsidūręs keistoje “tarp” erdvėje - tarp tikrovės ir fikcijos, tarp akimirkos ir amžinybės. Rašytojas sugeba paliesti kažin kokius esminius žmogiškosios prigimties ir jo būties aspektus, čia esama kažko gelmeniško, ateinančio iš E.Hemingvėjaus “Senio ir jūros” alegorijos ar H.Melvilio “Mobi Diko” - potyrio, kuris, pasak pagrindinio knygos veikėjo, gali priversti įtikėti Dievą.

Bitlų eros hieroglifas

Kaip neprisiminsi rašytojo Vytenio Rožuko romano pavadinimo skaitydamas Ryu Murakamio knygą “69” (išleido “Versus Aureus”), kurios kiekvienas puslapis iliustruojamas japonišku hieroglifu, pagrindinis veikėjas - septyniolikmetis, o veiksmas vyksta 1969-aisiais, kai “buvo panaikinti stojamieji egzaminai į Tokijo universitetą. “The Beatles” išleido “Baltąjį albumą”, “Geltoną povandeninį laivą” ir “Abbey Road”, “The Rolling Stones” išleido geriausią singlą “Baro moterys”, o vadinamieji hipiai auginosi ilgus plaukus ir reikalavo meilės bei taikos. Paryžiuje atsistatydino de Golis. Karas Vietname tebesitęsė. Vyresniųjų klasių moksleivės naudojo higieninius įklotus, o ne tamponus”.

Taip prasideda japono romanas, Vilniaus knygų mugėje prieš kelias savaites vienas iš labiausiai pirktų grožinės literatūros leidinių. Tiesą sakant, sunkoka paaiškinti tokį jo populiarumą. Nors reklaminėje anotacijoje autorius lyginamas su savo bendrapavardžiu Harukiu Murakamiu (pamenate praėjusių metų pabaigoje lietuvių kalba išleistą jo romaną “Avies medžioklė”?), su kuriuo Ryu “laikomas geriausiu šiuolaikiniu japonų rašytoju, žurnalo “Times” įtrauktu į vienuolikos žmonių, labiausiai XX a. pakeitusių Japoniją, sąrašą”, mano galva, tai sunkiai palyginami rašytojai. Ryu kur kas primityvesnis, o jo romanas “69” galėtų visų pirma patraukti šiandieninių keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių kartą kaip nostalgiškas 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio prisiminimas.

Romano pasakotojas su šilta šypsenėle prisimena 1969-uosius, kai septyniolikmetis provincijos miestelyje grojo roko grupėje, protestuodamas prieš JAV karines bazes Japonijoje surentė barikadą ant mokyklos stogo, jos sienas išrašinėjo pasipriešinimo grafiti ir vos nebuvo pašalintas iš mokyklos, skaitė Rembo, mirė dėl Godaro filmų ir norėjo filmuoti kaip Jonas Mekas, rengė avangardinį festivalį, ir visa tai darė vien tam... kad tik jį pastebėtų pirmoji meilė. O šiaip jau romanas pasirodė įdomus kai kuriomis autentiškomis paauglio psichologijos įžvalgomis, jautriu nuoširdumu ir vėlgi tuo “kažkuo”, kas susiliečia, tarkim, su Dž.D.Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės”.

“Chameleoniškų balsų” poezija

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido JAV ir Lietuvos piliečio, mūsų poezijos mylėtojams neblogai žinomo Kerio Šono Kyso (Kerry Shawn Keys), jau kelinti metai Vilniaus universitete dėstančio vertimo teoriją, kūrybos rinktinę “Pokalbiai su Tertium Quid”. Joje lygiagrečiai pateikiami ir eilėraščių originalai, ir jų vertimai, kuriuos atliko dešimt lietuvių poetų, taigi mokantys angliškai galės patys spręsti, kas ir kaip geba atskleisti šį daugiabriaunį poetą, virtuoziškai savo kūryboje grojantį daugeliu instrumentų.

Pats autorius apie savo eilėraščių atranką šiai rinktinei sako: “Ko gero, čia daugiau poetiškumo nei nuoseklumo - apie pusę eilėraščių buvo išversti anksčiau ir publikuoti įvairioje Lietuvos literatūrinėje periodikoje, o kiti - angliškai Jungtinėse Valstijose. Vienus parinkau aš pats, kitus - vertėjai. Tada kaip proviziją parūpinau šiam rinkiniui eilėraščių, kurie kaip nors leistų knygai geriau atspindėti plataus diapazono, chameleoniškus balsus, kuriais aš rašau. (...) aš tapau daugelio balsų, transų, šmėklų, kintamų būsenų, nesitveriančių savo kailyje, poetas”.