Lietuvoje vyrai daugiau reikalauja iš moterų nei jos iš vyrų

Trisdešimt aštuonerių metų Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentas Artūras Tereškinas išoriškai beveik neišsiskiria iš studentų minios. Tris darbo dienas Kaune ir dvi Vilniuje praleidžiantis vilnietis, kilęs iš Telšių, sako, jog jaučiasi pasaulio pilietis ir neatmeta galimybės kada nors grįžti į JAV.

Ten jis studijavo ir apsigynė daktaro disertaciją. Praėjusį semestrą A.Tereškinas, dėstantis ir Vilniaus universitete bei Kauno humanitariniame fakultete, keturis mėnesius praleido Švedijoje, skaitė paskaitas viename Stokholmo universitetų.

Septyneri nelengvi metai už Atlanto jį labai pakeitė - išleidęs dvi poezijos knygas, studijavęs istoriją, jis pradėjo itin domėtis dabartiniu realiu gyvenimu. Sociologija pasirodė besanti būtent ta mokslo šaka, kurioje darbuotis itin įdomu.

Poetinis pašaukimas

Artūras Tereškinas sako, kad jo tėvai - darbo klasės žmonės, ir polinkis rašyti eiles nebuvo šeimyninė tradicija. Nelabai buvo galima atspėti, kad Artūras kada nors studijuos Harvardo universitete. Jis buvo geras mokinys ir žavėjosi poezija. Jo eilės buvo spausdinamos rajono laikraštyje ir žurnale “Moksleivis”. Iš gimtųjų Telšių Artūras išvažiavo studijuoti literatūros į Vilniaus universitetą. Baigęs bakalauro studijas lituanistas išskrido į Bostoną, kur Harvardo universitete pradėjo studijuoti magistrantūroje, o vėliau baigė ir doktorantūrą bei apsigynė mokslinį darbą.

Vieną poezijos knygą jis išleido Lietuvoje, kitą - Amerikoje. Ten leidinyje “Metmenys” buvo išspausdintas ir jo dienoraštis “Mano amerikietiškas gyvenimas”. Paklaustas, ar, kaip parašė, taip ir publikavo, ar intymias dienoraščio vietas pasiliko savo kompiuteryje, Artūras juokiasi.

“Intymias detales, žinoma, iš publikacijai skirto dienoraščio išmečiau. Gal kada parašysiu erotinį romaną. Dienoraštyje labai atvirai rašiau apie svetimoje kultūroje ir žemėje atsidūrusio žmogaus išgyvenimus”, - sako Artūras ir neslepia, kad teko kovoti su depresija.

Depresiją gydo meilė

Nors, Artūro teigimu, studijos buvo sunkios, joms tekdavo skirti labai daug laiko, vienatvę pakelti buvo dar sunkiau. Nuo jos ir nuo vis atslenkančios depresijos jį išvadavo meilė. Vedęs Amerikos lietuvaitę, su kuria susipažino universitete, jis patyrė dar vieną išmėginimą. Ji studijavo lyginamąją literatūrą Vašingtono universitete Sietle, tad norėdami drauge praleisti kelias dienas, jie turėdavo skristi vienas pas kitą lėktuvu.

“Ji, gimusi ir užaugusi Amerikoje, net neįsivaizdavo, kad dėl šeimos reikėtų aukoti karjerą. Jos studijos - tokios pat svarbios kaip mano, tai kodėl ne aš turėčiau dėl vedybų kažką savo gyvenime keisti?” - komentuoja ne visai įprastą šeimyninį gyvenimą Artūras.

“Mes abu daug dirbome, iki vėlumos sėdėdavome bibliotekose, todėl laiko, kurį galėtume skirti savo santykiams kurti, nebuvo. Atrodė, kad bus geriau, jei mes kiekvienas rūpinsimės savo išsilavinimu ir karjera, kasdien bendraudami elektroniniu paštu, o kartkartėmis kelias dienas skirsime tik vienas kitam. Kartą per du mėnesius skrisdavome ten, kur gyveno vienas mūsų ir tris ar keturias dienas praleisdavome drauge. Vaikų nenorėjome abu, todėl problemų, regis, nebuvo. Tačiau, kaip paaiškėjo, atstumas blogai veikia jausmus”, - prisipažįsta žmogus. Į Lietuvą jis sugrįžo prieš trejus metus drauge su žmona, kuri turėjo stipendiją studijoms mūsų šalyje. Oficialiai su ja išsiskyrė tik šį pavasarį.

“Lietuvoje gyvenome aštuonis mėnesius, jai čia nelabai patiko. Baigėsi stipendijos laikas ir ji išskrido namo. Sietle ji tebestudijuoja doktorantūroje. Susitikti tik kartą per metus ir būti šeima buvo nebeįmanoma. Tačiau mes likome labai geri draugai ir artimi žmonės, bendraujame ir dabar. Pas ją liko net mano šuo”, - sako Artūras, Amerikoje mokęsis tapti romantišku vyriškiu.

Įtikti amerikietėms - sunku

Žemaitijoje užaugusiam poetui, Amerikoje panirusiam į istorijos studijas, teko mokytis ir visai kitokio, nei matė nuo vaikystės, vyro vaidmens.

“Išsilavinusios amerikietės savo partneriui kelia didelius reikalavimus. Jos nori, kad nuolat kalbėtum apie savo jausmus, dažnai kartotum, kad myli, pastebėtum, kokia ji nuostabi ir rodytum dėmesį įvairiausiais ženklais. Mūsų moterys Lietuvoje nereiklios, o amerikietėms reikia, kad vyras būtų labai romantiškas. Lietuvoje vyrai daugiau reikalauja iš moterų nei jos iš vyrų”, - sako Artūras Tereškinas, neseniai išleidęs knygą “Vyrai, vyriškumo formos ir maskulizmo politika šiuolaikinėje Lietuvoje”.

A.Tereškinas nori pakeisti visuomenės nuomonę, kad lyčių studijos - tai moterų studijos. Moterų organizacijos visame pasaulyje mano, kad telkimasis ties vyriškumu gali atitraukti dėmesį nuo moterų nelygybės ir jų problemų sprendimo.

“Amerikoje išskiriami du vyriškumo tipai: emociškai neišraiškingas hipervyriškas tradicinis vyras ir jam priešingas emocingas “naujasis vyras”, intensyviai dalyvaujantis vaikų auginime ir auklėjime. Pirmasis vyras vertinamas kaip praeities atgyvena, o antrasis - kaip ateities tendencija. Išanalizavus Lietuvoje atliktos apklausos duomenis, paaiškėjo, kad labiausiai vertinamas vyrų sugebėjimas uždirbti pinigus, atlikti “vyriškus” darbus, aprūpinti ir auklėti vaikus, globoti savo moterį”, - pasakoja A.Tereškinas.

Vyriškumas ir moteriškumas

Moterys blogiausiai vertina vyro vadovavimą šeimoje, fizinės jėgos naudojimą, polinkį nesiaiškinti ir nesiteisinti. Tiek Lietuvos vyrai, tiek moterys remia tradicines vyro įvaizdžio ir vaidmens normas.

Ypač pabrėžiamas sunkiai dirbančio ir aprūpinančio šeimą vyro vaizdinys, tačiau vertinami ir “naujojo vyro” bruožai - didesnis rūpestis vaikais, jautrumas bei supratingumas.

“Tai nėra visiška priešprieša tradiciniam vyro vaidmeniui, tačiau jį papildo ir išplečia. Net 61 proc. apklaustųjų teigė, kad norėtų daugiau laiko praleisti namie, su šeima. Didžiausią to poreikį jautė 30-49 metų vyrai ir moterys iki 29-erių metų. Paradoksalu tai, kad net 79 proc. dirbančių respondentų nesutinka, kad jų darbas kenkia šiltiems santykiams šeimoje. 81 proc. apklaustųjų Lietuvos gyventojų atsakė esantys patenkinti savo šeimyniniu gyvenimu ar partneryste”, - vardija A.Tereškinas.

Jo teigimu, visuomenė kol kas nepasirengusi iš vyrų ir moterų reikalauti vienodai. Tai atsispindi ir žiniasklaidos kuriamame įvaizdyje. Jei vyras finansiškai pajėgus, jis gali būti nejaunas ir negražus, mažai laiko skirti namiškiams. Teigiamas moters įvaizdis jau apima viską - klestinti verslininkė turi būti dar ir liekna, graži, skoningai rengtis ir būti puiki motina.

Net 78 proc. Lietuvoje atliktos apklausos dalyvių pripažino, kad vyro ir moters santykiuose visuomet egzistuoja seksualinis elementas. Tačiau vyrai, atsakydami apie “normalaus” vyro savybes, dažniau nei moterys pabrėžė, kad vyras turi bet kada patenkinti moterį seksualiai.

Lietuvoje vyriškumo vertinime ne tiek daug dėmesio tenka vyro išvaizdai, kūnui ir emociniam gyvenimui. Svarbiausiu laikomas ne intymumas su moterimi, o gebėjimas patenkinti. Todėl impotencija asocijuojasi su vyriškumo netekimu.

Menkinimas skatina prievartą

“Visuomenės sąmonėje moteris siejama su tuo, kas yra “žemiau”. Racionalus, veržlus, stiprus - vyras. Jausminga, pasyvi, silpna - moteris. Jos darbai nenudirbami, veikla mažiau reikšminga, o jos elgesys - silpnojo elgesys. Šie skirtumai visuomenėje egzistuoja kaip dominavimo forma, kuri neretai išreiškiama ir per tiesioginę fizinę prievartą”, - sako Artūras.

Jo teigimu, dauguma fizinės prievartos tyrinėtojų yra padarę išvadą, kad prievartautojai dažnai jaučiasi esą teisūs. Jie būna įsitikinę, kad smurtas prieš moteris tik dar sykį patvirtina jų vyrišką tapatybę. Jie pasijunta “tikri vyrai”, sugebantys įrodyti, kas yra šeimos galva ir kam priklauso autoritetas. Moteris tarsi grąžinama į jai “skirtą” vietą. Smurto prieš moteris apklausos duomenys Lietuvoje rodo, kad fiziškai prievartaujamos moterys priima prievartautojų primetamus apibūdinimus. Smurtaujantys vyrai teigia, kad neva tos moterys esančios nekompetentingos, bejėgės, kvailos ir niekam tikusios.

Sustingusių vaidmenų sukelta krizė

“Lietuvoje į kuriamus neteisingus moters stereotipus ne itin kreipiamas dėmesys, nors jie įžeidžia ne tik moteris, bet ir vyrus. Bent tuos, kurie apie tai susimąsto. Šiais stereotipais griežtai atskiriami vyrų ir moterų pasauliai, tarsi jie būtų dvi priešingos stovyklos. Per mano paskaitas Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose studentės kone vienu balsu tvirtina, kad vyrai sumoteriškėję”, - sako A.Tereškinas.

Berniukams ir vaikinams sunkiau sekasi mokyklose ir universitetuose, vyrai dažniau žudosi, skandinasi alkoholyje ir serga širdies ligomis. Vakaruose jau seniai kalbama apie vyriškumo krizę.

“Vyrai Lietuvoje daug labiau nei moterys kenčia nuo sustingusių lyties vaidmenų. Galia ir autoritetas dar vis suvokiami kaip esminiai vyriškumo atributai, tačiau juos turėti pavyksta labai nedaugeliui. Vyrai kenčia, nes vyriškumas neleidžia pripažinti savo silpnybių, jie nuolat tarpusavyje varžosi”, - komentuoja jau kenksminga tapusią situaciją A.Tereškinas.

Moterys kopia karjeros laiptais, sukuria sėkmingus verslus, nors visuomenės akyse jų autoritetas nežlugtų, jei jos pasitenkintų tradiciniais žmonos ir motinos vaidmenimis.

Vyrai, kurie jaučiasi turintys dominuoti, o neužima tam tikro posto, negali deramai finansiškai aprūpinti šeimos, pavargo nuo siekimo būti “tikri vyrai”.

A.Tereškinas neslepia, kad dirbdamas užsienyje jis galėtų gauti kur kas geresnes pajamas, tačiau būti pastebėtas kaip mokslininkas ir lyčių problematikos tyrinėtojas turėtų kur kas mažiau galimybių.

“Ten tūkstančiai į mane panašių specialistų ir atkreipti dėmesį į savo darbą jau sunku. O man tai svarbu, kaip ir daugumai kitų vyrų, tik jie to neprisipažintų. “Tikras vyras” pagal galiojančius stereotipus neteikia tam reikšmės, svarbiausia - tinkamas uždarbis”, - juokiasi Artūras.

Asmeninė patirtis, svetimoje kultūroje praleisti metai jam padeda kiek kitaip pažvelgti ir į vyriškumo temą Lietuvoje.