VISIEMS ŽINOMOS PASLAPTYS

Apie savaime suprantamus dalykus

Su daugeliu reiškinių ir dalykų, netgi pačių kvailiausių, esam taip susigyvenę, kad net nejaučiame ar tiesiog nepastebime jų absurdo. Tas absurdas taip įaugo mums į kraują, kad tapo savaime suprantamu dalyku. Erzinančiu ar neerzinančiu – tai jau kitas dalykas. Kaip sakoma, kokiomis akimis į tą dalyką pažiūrėsi.

Savaitgaliais – į deficito sandėlius

Sovietų laikais savaime suprantamu dalyku buvo tai, kad žmogus – nuo direktoriaus ir paprasčiausio krovėjo, - dirbantis mėsos kombinate, dešros krautuvėje nepirkdavo. Ne tik pats vogta mėsele apsirūpindavo, bet dar ir kaimynams pigiau pasiūlydavo.

Lygiai taip pat visiems suprantamai ir visiems žinomai iš pieno kombinato buvo nešama vogta grietinė ir sviestas, “konservinės” – konservai ir žuvis, o tuometinė partokratija tais amžino deficito laikais vaikščiojo pasidabinusi užjūrio drapanėlėm. Tie deficitiniai batai ir drabužiai buvo iš garsiųjų Arkadijaus Lichtinšaino prekybos sandėlių, į kuriuos savaitgaliais nomenklatūrininkus vesdavo pats tuometinis liaudies kontrolės pirmininkas.

Bet kas buvo, tas pražuvo, tad nėra ko be reikalo burną aušinti.

Išdygo pilys ir pilaitės

Dabar tokių savaime suprantamų dalykų irgi nors vežimu vežk. Banditai ir kontrabandininkai pasistatė gražiausius namus. Savaime suprantama, kad taip ir turėjo būti. Iš kur pas juos tokie dideli pinigėliai? – šito niekas neklausia, nes tai visiems turi būti savaime suprantamas dalykas. Pridygo ir toliau tebedygsta muitininkų ir pasieniečių pilaitės. Tai irgi mums savaime suprantama. Kai nuo kitų metų bus visuotinis turto deklaravimas, visi šiandieniniai jauni bedarbiai, važinėjantys brangiausiomis mašinomis, ir namų savininkai sugebės juos taip švariai deklaruoti, kad net joks šuo nesulos. Nes pas mus neįprasta tiesmukai klausti: “O iš kur pinigėliai?..”

Nestebina smulkmenos...

Kas atsitiko, kur glūdi ta didžioji paslaptis, kad mūsų jau nestebina tai, kas sveikai galvojantį žmogų turėtų stebinti?

Nestebina tai, kad vaistinėse be recepto nenusipirksi medicininio spirito buteliuko ant danties užsipilti ar kokiam iššokusiam spuogui patrinti. Mums kvailai aiškina, kad šitaip yra nuo seno ir todėl taip turi būti. Bet juk mūsų gyvenimas jau seniai pasikeitęs!

Visiškai nenuostabu, kad į barus ir restoranus nūn visi braukia tik ratuoti, tik su mašinomis. Ten geria ir girti sėda prie vairo. Nesistebim! Kad taip tuos naktinius prie tų barų ir naktinių klubų nors retsykiais, nors profilaktiškai policininkai patikrintų. Baudų baudelių šitiek pririnktų, savo planus taip viršytų ir perviršytų, kad nereikėtų per dienas šalti su greičio matuokliu, idant pagautų kokį privalomo greičio viršytoją.

Eiti į medicininį patikrinimą, vadinamąją komisiją, žmogus gali tik dieną ir darbo dienomis. Susitaikyta ir su šituo. Sukis ir vyniokis kaip nori iš darbo – tai irgi palikimas dar nuo sovietinių laikų.

Dar giliau į mūsų sąmonę visuotinai visuotiniausiai įsiėdęs žinojimas ir giliausias supratimas, kad daktarus reikia “tepti”. Čia jau, atrodo, sąmonės šaknys siekia dar gilesnius laikus nei sovietiniai.

... ir stambmenos

Savaime suprantamu dalyku buvo stambesnių daiktų – automobilių, butų, namų ir sodų namelių etc. – pirkimas už JAV dolerius, rečiau – už Vokietijos markes, nors Lietuvoje nacionalinė valiuta yra ir tebelieka iki šiol litas. Dabar jau pamažu vidaus rinkoje pradeda įsigalėti euras, nors mes į Europos Sąjungą oficialiai dar nepriimti.

Tik juoką jau dabar kelia besi-reklamuojančios visokiausios rūšies ir plauko masažistės, kurios apie masažą ir kūno dirginimą išmano tik tiek, kad besimasažuojant reikia gamtos padiktuotus judesius atlikti. Nesenų laikų palydovės, kurios it kokios vedlės po barus ir restoranus tąsydavo turtingus ir nukriošusius seniokus, savo vietą užleido masažistėms. Kaip kad kadaise apkasų pozicijas negrįžtamai prarado garsioji 16-oji divizija. O kiek dar šiaip baruose ir restoranuose yra įvairių čiauškučių ir šiaip meilių žodžių į ausį šnekėtojų – tik “fundyk” joms gėrimėlio kuo brangesnio, kol tuščios liks kišenės. Gerai dar, jei jos tavęs klofelinu neužvaišins...

Taksistams žinomos ir gūžtelės, kur lizdenasi meilės mergužėlės. Kaimynai jas taip pat puikiausiai žino. Ir gerai sutaria. Tad ar šiuo atveju dar reikia apsimetinėti, kad pas mus nėra viešos prostitucijos? Juk tai jau kadai tapo visuotinai žinomu dalyku. Tai gal reikėtų legalizuoti tai, kas visam pasauly legalizuota ir, kaip tokiais atvejais sakoma, pabaigti visiems klijuoti durnių? Kur žmogaus prigimtis su savo aistra įsikiša – drausk nedraudęs!

Kai įstatymas – ne draugas

Apie tuos visuotinai žinomus ir visiems matomus bei suprantamus dalykus galima dar ne tiek kalbų kalbelių pavarinėti. Tik keista, kad net psichologai ne visada gali paaiškinti, kodėl mes, būdami puikiausio regėjimo, daug ko nematome. Reikia manyti, kad visa tai – iš gyvenimo patyrimo. Argi visuomet draudžiamasis įstatymas atitinka gyvenimo realybę? Tai kad ne! Kad ir dėl tos naminukės. Nuo neatmenamų laikų verda ją, uždraustąją, žmonės ir geria lyg niekur nieko vienas kitą paragindami: “Iki dugno!” Argi tai ne visuotinai žinomas dalykas?.. Tai gal, sakau, kai kada pravarčiau yra įstatymus keisti, negu žmones pagal juos šokdinti. Tuomet atkristų labai daug tų savaime suprantamų dalykų...