Kur yra Vytauto DidŽiojo kapavietė? Ši mintis neduoda ramybės Lietuvos istorijos tyrinėtojams.

Archeologai kalba mįslingai

Kai kurie istorikai, paklausti apie Vytauto palaikų likimą, paslaptingai nutęsia, kad kunigaikščio palaikai jau yra rasti, tačiau laukiama tinkamos progos apie tai paskelbti visuomenei. „Gali būti, kad ši žinia vis dar laikoma paslaptyje manant, kad dar netinkamas metas iškilmingai perlaidoti palaikus“, – užsiminė istorikas Vydas Dolinskas. Galbūt 2009-aisiais, kai minėsime Lietuvos tūkstantmetį, išgirsime sensacingą pareiškimą?

Šias spėliones patvirtina ir paslaptingi archeologo Vytauto Urbonavičiaus nutylėjimai. „Dabar nieko negaliu pasakoti šia tema. Kreipkitės po pusmečio, kol kas nieko negaliu sakyti“, – mįslingai kartojo galima Vytauto Didžiojo kapavietės vieta ne vienus metus besidomintis archeologas.

Metai paslėpė pėdsakus

Dalis istorikų iki šiol spėja, kad pati įtikimiausia versija – Didžiojo kunigaikščio palaikai paslėpti kur nors Vilniaus katedroje.

Pats kunigaikštis savo testamentu prašė palaidoti jį „prie švento Mykolo Arkangelo altoriaus, esančio prie mūsų mirusios žmonos Onos kapo“. Spėjama, kad per kelis šimtmečius Lietuvą niokojusių karų maratoną Vytauto palaikai ne kartą buvo pergabenami į saugesnes vietas pačioje Katedroje, o galbūt ir už jos ribų.

Be to, Didžiojo kunigaikščio karstas buvo gelbėjamas ir nuo Katedrą ne kartą siaubusių gaisrų bei potvynių. Didžiausi skeptikai svarsto, jog Vytauto palaikai galėjo sudegti per 1530 m. gaisrą ar būti išplauti 1931 m. per didžiulį Neries potvynį, apsėmusį Katedros rūsius.

Istorikų žinios apie Vytauto Didžiojo palaidojimo vietą pasibaigia ties XVII a. viduriu. Mūsų dienų istorikai teigia, jog urna ar karstas su Vytauto Didžiojo palaikais gali būti paslėpti netikėčiausiose Katedros vietose – įmūryti į vieną iš šešiolikos kolonų ar net į kurią nors sieną. „Per karus lietuviai slėpdavo savo iškilių valdovų palaikus nuo išniekinimo pergabendami į saugesnes vietas, todėl yra tikimybė, jog kada nors Katedroje netikėtai bus atrasti ir Vytauto palaikai“, – teigė Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ archeologas–restauratorius Napoleonas Kitkauskas.

Paslaptį saugojo kunigai

Istoriko Bychovco kronikoje nurodoma, kad Vytauto Didžiojo karstas buvo pastatytas kairėje presbiterijos (choro) pusėje, o kituose šaltiniuose minima, kad karstas buvęs dešinėje. Šis prieštaravimas galėjo atsirasti dėl skirtingos stebėjimo vietos. Dar yra žinių, jog Vytauto karstas stovėjo didžiojo altoriaus dešinėje. Tačiau mums svarbiau, kokiose vietose Didžiojo kunigaikščio kapavietė buvo vėliau.

Istorikas M.Strijkovskis mini, jog po 1530 metų gaisro Vytauto palaikai buvo pernešti į senosios Karalių koplyčios kriptą, o 1573-iaisiais vėl iškelti. Vyskupas Valerijonas Protasevičius Vytauto kaulus sudėjo į naują kapą, pridėdamas karalienės Bonos Sforzos iniciatyva Vytauto atminimui padarytą antkapinę plokštę.

Anksčiau tik keli aukščiausi Katedros šventikai žinojo, kur koks valdovas buvo palaidotas, ir prisiekdavo, kad niekam apie tai nepasakos – tik prieš mirtį šią paslaptį perduodavo kitiems saugotojams.

„Tačiau buvo marai, karai, kitus paslaptį žinojusius Bažnyčios tarnus nužudydavo. Galėjo būti ir taip, kad vyskupai nespėdavo perduoti paslapties. Taigi galiausiai atėjo laikas, kai nė vienas šventikas nebežinojo, kur paslėpti Vytauto Didžiojo palaikai“, – savo žiniomis dalijosi N.Kitkauskas.

Tikisi rasti ir karūną

Archeologai pastebi, kad Vilniaus katedroje vis dar yra netyrinėtų vietų. Taigi galbūt kur nors ten ir yra Vytauto Didžiojo palaikai. Tačiau kyla klausimas, kaip atradę Vytauto palaikus mokslininkai galėtų nustatyti, jog tai išties jo kapavietė. „Įkapėse gali būti žiedas, karūna arba skeptras, o gal grandinė su giminės herbu. Iš karto galima būtų nustatyti, kokios lyties žmogus: vyras ar moteris – ten buvo palaidotas. Pagal kaulus galima nustatyti ir mirusiojo amžių. Be to, anksčiau buvo įprasta pridėti lentelę, žyminčią, kieno palaikai čia yra palaidoti“, – pastebėjo N.Kitkauskas.

Vytautas Didysis

Apie 1350 m. gimė Senuosiuose Trakuose.

Tėvai – kunigaikštis Kęstutis ir kunigaikštienė Birutė.

1410 m. Žalgirio mūšyje vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėms.

1430 m. spalio 27 d. mirė Trakuose, taip ir nesulaukęs savo vainikavimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaliumi.

XIV a. pabaigoje Lietuva vis dar kovojo su visos Vakarų Europos remiamu vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo likusių Vakarų šalių.

Jogaila, įvesdamas etninėse Lietuvos žemėse krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą Lenkijai pavaldžia valstybe. Negana to, Jogailai 1387 m. apkrikštijus tik Aukštaitiją, šiuo daliniu krikštu nebuvo pašalinta kryžiuočių pačiai Lietuvos egzistencijai keliama grėsmė.

1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai su lenkų įsigalėjimu Lietuvoje, Vytautas privalėjo rasti būdus, kaip išvesti šalį iš atsilikimo, pašalinti ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos.