Aida ZABOTKAITĖ


2003-06-28
Jūratė KUZMICKAITĖ
Aida ZABOTKAITĖ

Jų, 1966-1975-ųjų metų muzikantų, pirmųjų Lietuvos bigbytininkų, likimai susiklostė skirtingai. Ne visiems gyvenimo loterija lėmė laimingą bilietą. Kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų. Kai kas prasigėrė. Kai kas emigravo. Tačiau toji energinga ir jaunatviška moteris iš tų, kuriems pasisekė įsėsti į sėkmės vagoną. Ji turi šeimą su dviem atžalom, porą anūkių - šešiamečių dvynukių, nedidelį šeimyninį verslą. O svarbiausia yra tai, kad ji po 25 metų pertraukos susirado savo scenos bičiulius, vėl subūrė grupę ir štai jau treji metai sėkmingai koncertuoja. Tai grupės “Aida band” vadovė Aida ZABOTKAITĖ

- “Aida band” - tai kažkas naujo ar tik naujas A.Zabotkaitės bigbyto grupės įpakavimas?

- Tik naujas įpakavimas. (Juokiasi.) Pakeitėme pavadinimą, taip sakant, patobulinome, kad būtų trumpesnis. Nes su tais pavadinimais mums visada “sekėsi”. Tik pirmasis buvo gražus - “Gėlės”. Taip vadinomės 1969-aisiais, kai susikūrė mūsų bigbyto ansamblis. O paskui, po Kalantos įvykių, vadintis gėlėmis, aitvarais, gintarėliais ar vaizbūnais buvo uždrausta. Tada pasivadinome “skambiai” - Kauno šiluminių tinklų vokalinis instrumentinis ansamblis, vadovaujamas A.Zabotkaitės.

- O kuo čia buvo dėti Šiluminiai tinklai?

- Po kalantinių nebegalėjo likti jokių laisvų saviveiklininkų. Visi mes turėjome prisišvartuoti prie kokios nors gamyklos. Taip ir tapome Šiluminių tinklų ansambliu. Tik paskui perėjome į “Trimitą” ir tapome vokaline grupe, tiksliau, iš mūsų liko tik trio. Bet tai buvo daug vėliau. Mes ir Laimio Vilkončiaus ansamblis pritardavome dainininkams “Vilniaus bokštų” konkurse, o kartą net tapome jo laureatais. Smagu buvo gyventi.

- Ką šiandien smagiausia prisiminti iš lietuviškosios hipių ir bigbytininkų eros?

- Kokie ten iš mūsų hipiai buvo... Tik tiek, kad bernai ilgus plaukus nešiodavo. O kai išgirstu apie laisvą gėlių vaikų meilę, - tai tokio dalyko aš išvis neprisimenu. Su laisve tada apskritai buvo nekas, viskas juk buvo užspausta. Jei kas erotinių žurnaliukų ir pavartydavo, tai iš jūreivių, iš po skverno. Kokia ten laisva meilė...

O smagiausias, labiausiai man įsiminęs dalykas iš tų laikų, tai mūsų kelionė iš Liepojos. Pėstute.

- Ar reikia suprasti, kad surengėte turistinį žygį iš Latvijos?

- O ne. Mes nuvykome koncertuoti į konkursą “Liepajas dzintars”. Pirmą kartą jame dalyvavome ir užėmėme trečiąją vietą. Žodžiu, mūsų Kauno šiluminių tinklų vokalinis instrumentinis ansamblis sublizgėjo tarp daugybės kolektyvų. Tik po konkurso Šiluminiai tinklai pamiršo mums atsiųsti autobusą...

Laukiam laukiam su visa aparatūra, o autobuso kaip nėra, taip nėra. Ką gi, pasiėmėme gitaras, aš - smuiką ir septyniese patraukėme pėsčiomis į Lietuvą.

- Ir parėjote?..

- Laimei, mums stojo pakeleivingos mašinos. Taip nusigavome iki Kryžkalnio, o paskui jau susėdome į tarpmiestinį autobusą ir parvažiavome į Kauną.

- Šiluminiuose tinkluose turbūt pakėlėte vėją.

- Ką ten kelsi. Džiaugėmės, kad mus dar laiko. Negalėjome skųstis - mums ir aparatūrą nupirko, ir į komandiruotes išleisdavo, dienpinigius skirdavo. Ir sceninius drabužius pasiūdavo. Taip, anais laikais visi ansambliai turėdavo savo uniformas. Ir mes turėjome.

- Gražią?

- Dukra, pamačiusi senas nuotraukas su mano anų laikų uniforma, tokiu “barchatiniu” kombinezonu, pradėjo juoktis. Sako, na ir mados jūsų laikais buvo. O ką, turėjau ir krempleninį, ir odinį kostiumėlį. Odinį esu išsaugojusi iki dabar. Kartą net galvojome, ar neiškabinus jo per mūsų koncertą. Kažkam tai sukeltų daug prisiminimų.

- Kai tariate žodį “prisiminimai”, kokios emocijos užplūsta pirmiausiai? Ar geri Jums buvo tie laikai, lyginant su dabartimi?

- Lyginti, kas buvo tada, ir kas dabar, yra sunku. Tada buvo visko. Mes daug koncertuodavome, šokiai Kauno medicinos institute, kur grodavome, buvo vieni populiariausių, į juos būdavo sunku patekti. Prie mūsų, “Gėlių”, prisijungė “Gintarėliai” ir “Nenuoramos”, ir vykdavo šokių vakarai “Neramios gintarinės gėlės”. Būdavo linksma... Bet egzistavo ir kita medalio pusė. Aš, pavyzdžiui, buvau įtraukta į saugumo įskaitą.

- Ką iškrėtėte?

- Man buvo gal 16 metų, o mano mama dirbo pionierių stovykloje. Na, ir aš ten vasaras leisdavau. Kartą ėmiau ir padainavau “Sėk, sesute, žalią rūtą”. Kitą dieną - skambutis iš saugumo rūmų. Aš nepilnametė, tai buvo iškviesta mama. Man užvedė kortelę. Todėl, pavyzdžiui, Kalantos įvykių nemačiau - mama, kad dar ko nors neatsitiktų, užrakino mane namuose. Ir į Italiją manęs neišleido. Buvo tokia galimybė, bet kortelė saugume padarė savo.

- Bet užsienyje koncertavote?

- Taip, mes išvykome į Čekoslovakiją. Mėnesiui. Bet ne taip jau paprastai. Speciali komisija turėjo įvertinti ir patvirtinti arba ne mūsų repertuarą. Pusė jo privalėjo būti rusiška. Ir su tokiom dainom kaip “Moj adres ni dom i ni ulica”, “Tiomnaja noč”.

Kęstučiui Lušui, prisimenu, plaukus surišome į kasytę ir paslėpėme, kad nesimatytų jų ilgio. Bernus supurškėme laku, priglostėme hipiškas šukuosenas. Praėjome, programa buvo patvirtinta ir mus išleido. Mūsų programą vedė jau amžiną atilsį mimas Kęstutis Adomaitis. Tai buvo bene įsimintiniausia mūsų išvyka.

- Ar su savo vyru Algimantu Varnagiriu susipažinote dainuodama?

- Su Alium? Susipažinome tarpduryje. (Juokiasi.)

- O sako, tai blogas ženklas...

- Tikrai? Tai man naujiena. Nes rugsėjį mes švęsime savo sidabrines vestuves, 30 metų, kai esame kartu. O susipažinome mes, kai aš, įstojusi į Konservatorijos neakivaizdinį, dirbau mokykloje. Alius atėjo manęs ieškoti į tą mokyklą, norėjo pakviesti dainuoti į “Bočių” ansamblį. Netyčia tarpduryje ir susitikome. Paskui dirbome kartu, jis buvo boso gitaristas, aš dainavau. Taip pamažu ir pakabino jis mane. Ant kalėdinės eglutės. Taip sakant, susidainavome.

- Kokia mėgstamiausia Jūsų daina?

- Niekada neturėjau mėgstamiausios. Ir dabar neturiu. Labiausiai man patinka grupė “Deep Purple”. Dabar esame parengę projektą, dainuojame dešimt tų senųjų dinozaurų dainų. Man jos labai gražios. Aišku, tai kopijavimas, bet mes kai ką padarome dar geriau nei yra originale. Tikrai!

- O kaip su autorinėmis teisėmis?

- Kad tokiam dalykui jų lyg ir nereikia, mes juk ne įrašus leidžiame. Nors, tiesą sakant, dorai nė nežinau. Nesidomėjau. Gal, naršydami po internetą, išsiaiškinsime tiksliau. Mano sūnus - o, aš esu jauna mama, Ryčiui 18 metų - tuo internetu užsiima ir mums padeda rasti visokios informacijos.

Štai sužinojome, kad vėl vyksta konkursas “Liepajas dzintars”. O ko nepabandžius ir mums dalyvauti? Bet dar reikia išsiaiškinti, ar jie priima muzikantus ir iš kitų šalių. Galėtume ten įsipiršti ir svečių teisėmis. Juk taip norisi... Nors iš tiesų mums gana sunku kur nors pajudėti, 10 žmonių roko grupė jau yra daug. Ir todėl net Lietuvoje daug kas mūsų nežino. Arba tik iš nuogirdų. Ai, sako, senukai kažkokie.

- Geri “senukai”!.. Tik nesakykit, kad tokie jaučiatės.

- Ne, mes jaučiamės kitaip. Kad širdy ne sutema. Susibūrėme prieš trejus metus, specialiai Kauno miesto dienos šventei. Susitikome po 25 metų pertraukos ir pamatėme, kad viskas liko taip pat. Tik išorė pasikeitė. O charakteriai, pomėgiai, netgi kaprizai - tie patys. Maniau, kad kai kuriuos gal gyvenimas bus aplamdęs. Nė velnio! Bet jei atvirai, šioks toks kompleksiukas dėl metų visgi yra.

- Išgirstate replikų?

- Būna, bet jos smagios. Grojome “Karolinos” klube per atidarymą. Ir išgirdome, kaip kažkas mus aptarinėja: “Pažiūrėk, kaip tos bobikės duoda”. Taip, mes tokios! Bet kartais truputį sutrinkame, kaip elgtis scenoje. Muzika dūšioje skamba, užsimiršti, įsijauti, o paskui staiga pagalvoji - ko čia taip sklaidaisi, kaip atrodo...

- Kada baigėte dainuoti su eks “Gėlėmis”?

- Kai gimė antrasis mano vaikas, sūnus. 1984-aisiais. Vėliau apsisukau 180 laipsnių kampu ir pradėjau dirbti su kaimo kapela technikume, dabartinėje Mastaičių aukštesniojoje mokykloje. O paskui įkūriau savo firmą - atidariau parduotuvę. Šalia - vyro dirbtuvės, jis televizorių ir vaizdo kamerų meistras, greta jo dirbtuvių - radijo detalių parduotuvė. Aš joje dirbu.

- Kuo?

- Pardavėja. Šeimininke. Savininke.

- Ir susitvarkote su visom buhalterijos vingrybėmis?..

- O, ne. Viešpatie, jeigu man pačiai reikėtų... Viską sutvarko dukra, aš nieko nemoku. Mano Dita dirba “Svarstyklių” restorane vyr. buhaltere, tai ir man padeda. Aš tik su kasos aparatu išmokau susidoroti. Iš manęs gana.

- Kaip per tuos 25 metus, kol vėl susitikote, klostėsi kitų Jūsų ansamblio narių gyvenimai? Ar domėjotės, kaip kam sekasi?

- Ne. Mes išsibarstėme po savo gyvenimus, ir ryšiai nutrūko. Kai prieš trejus metus mane susirado iš Vilniaus atvažiavęs Rokas Radzevičius ir pasakė, kad nori išleisti senųjų Lietuvos bigbyto grupių albumą “Roko pionieriai”, net nežinojau, kuo galiu jam padėti. Radau senų nuotraukų, papasakojau, ką prisimenu.

O paskui paskambino Kęstutis Ignatavičius ir sako: čia miesto dienai tokia mintis yra, tu surenki saviškius, aš - savo “Aitvarus” ir darome koncertą. Pradėjau ieškoti. Pasirodo, dvi maniškės panos, Dalia Stankevičiūtė ir Nijolė Makarevičiūtė, dainuoja Kauno valstybiniame chore pas Bingelį, būgnininkas Arvydas Jofė irgi gyvas, groja “Kauno bigbende”. Vytautas Praškevičius įkūręs savo firmą, prekiauja audiniais, Romas Proscevičius kažkur grojinėjo... Tik solo gitaristą jauną pasiėmėme, nes mūsų Rolandas Tiškus emigravo į JAV. Ten ir mirė. Urną su jo pelenais palaidojome Kaune.

- Taigi kolektyvas buvo reanimuotas, ir vėl į sceną? Koks buvo pirmasis įspūdis, vėl užkopus į ją po tiek metų?

- Buvo baisu. Taip, mes bijojome, nežinojome, kaip mus priims publika, kaip pavyks mums patiems. O po koncerto Rotušės aikštėje, po jam session “Combo” klube, kitą rytą mano telefonas nebenutilo: “Aida, kada repetuojame”?

- Kur jau treji metai vyksta “Aidos band” repeticijos?

- Saulėtoje Vilijampolėje, mano namo rūsyje. Anais laikais mes su vyru buvome tame rūsyje įsirengę pobūvių menę su pirtele, baseinuku. Menė dabar virto repeticijų sale su stacionaria aparatūra. Visi Kauno miesto dienoje koncertavę bigbytininkai repetavo pas mus.

- Ką kalba Jūsų vaikai, išgirdę, kaip grojate?

- Gerai kalba. Sako, na, jūs ir pavarote. Ir mes patys, perklausę įrašus, manome, kad dar neblogai, dar neinam atgal. Kai eisim, sakysim stop.