Tolimoje Azijos šalyje apvogta ir be dokumentų likusi kaunietė trijose įkalinimo įstaigose patyrė nežmoniškas kančias ir prarado sveikatą

“Iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad man jau pavyko išeiti iš kalėjimo, - žvilgant ašaroms prisipažino Laima Gelgotaitė. - Ir tik pakilus lėktuvui, patikėjau savo laime. Ir labai užsinorėjau išgerti vyno, nors to nepatarė daryti. Sakė, kad išvargusiam, išbadėjusiam organizmui to negalima. Tačiau vynas manęs visiškai nesvaigino”.

49 metų kaunietė tai pasakė praėjus daugiau nei 4 mėnesiams po Nepale patirto košmaro: pavogus jos kuprinę su asmens dokumentais, bilietais, pinigais ir visais daiktais, L.Gelgotaitė pateko į šios šalies kalėjimą ir ten praleido beveik 100 dienų.

Nepažino artimieji

“Jau esu pasirengusi, - lietuvė tarė šiuos žodžius po kelių mėnesių. - Po nelaimės gulėjau Santariškių ligoninėje. Skrisdama iš Nepalo ant savo kūno pamačiau raudonų dėmių. Ir tik neseniai paaiškėjo, kad sepsis susidarė po to, kai kalėjime mane sukandžiojo vorai. Kiaušinio dydžio violetinius gumbus išpjovęs ir nekrozę konstatavęs gydytojas neslėpė, kad tokį vaizdą mato pirmą kartą per 30 metų”.

Po ilgų nerimo mėnesių Vilniaus oro uoste pamatę egzotiškais jos pačios pasisiūtais drabužiais vilkinčią ir tuomet išsekusią Laimą dukra Vytautė, brolis Algimantas, tėtis Vytautas, tėčio brolis Juozas sustingo ir, kaip vėliau prisipažino, pagalvojo, kad vargšei “pavažiavo stogas”.

Ir tik išgirdę pažįstamą balsą nušvito, puolė jai į glėbį ir visi apsiverkė.

Namie dvelkia Rytais

Kalbėdamasi su “Kauno dienos” žurnalistu tamsiaplaukė rudakė moteris švytėjo. Peržengus L.Gelgotaitės namų slenkstį Vilijampolėje, iš pradžių akys lakstė po kambarį: ant sienų kabojo daugybė jos tėvo tapytų paveikslų, puikavosi įvairių suvenyrų, nuotraukų. Iškart padvelkė Rytų kvapais - lotosu.

“Netrukdys? - paklausė šeimininkė ir paklausta apie puikią nuotaiką šyptelėjo. - Gal aš visada švytėjau, tik to nejutau?”

Moteris patogiai įsitaisė krėsle ir pasiūlė pasivaišinti raudonu vynu bei sumuštiniais. Po to atsiprašė, kad sėdi ne prie stalo: “Dar skauda nugarą: kai ten teko gulėti ant grindų, atsirado pragulos”.

Su Laima bendravome beveik 4 valandas. Pokalbio metu degė žvakės, sklido lotoso kvapas, skambėjo tibetiečių muzika. Būtent į Tibetą šių metų kovo 1 dieną, tuomet dar būdama 48 metų, viena išvyko buvusi Kauno medicinos universiteto klinikų kraujagyslių skyriaus chirurgė L.Gelgotaitė.

Kelionei paskatino mamos liga

“Kodėl vykau į Tibetą? - pakartojo klausimą Laima. Po to nutilo ir susimąstė: - Mano darbo stažas - 25 metai... Prieš rinkdamasi profesiją buvau kryžkelėje: mama norėjo, kad tapčiau gydytoja, o tėvas norėjo, kad eičiau į menus. Turėčiau teptuką, gal tapyčiau, tačiau man padovanojo adatą su siūlu, turbūt todėl tapau chirurge... Tibetas? Ne, tai nebuvo noras nuo ko nors pabėgti. Išvykdama švytėjau - tai patvirtintų ir bendradarbiai”.

Vokietijoje, Norvegijoje bei Danijoje besistažavusi chirurgė teigė, kad kelionei įtakos turėjo mamos liga - smegenų aterosklerozė: “Išbandėme įvairius metodus, geriausius vaistus, bandė padėti gydytojai - deja. Trečia stadija, praktiškai jokio kontakto, mama nejudina nei rankų, nei kojų... Žinau, kas tai yra gyvybė, kas mirtis, nes nekart ją išgelbėjau, kelis kartus masažavau spurdančią širdį...”

L.Gelgotaitė pasakojo ramiu balsu. Atvirai ir nieko neslėpdama. Jos akyse nekart pasirodydavo ašaros, tačiau tuoj pat nušvisdavo šypsena.

“Mamos liga įrodė, kad nežinau, kas ten - anapus. Nejau tai buvo viskas, ką galėjau pasiekti? Rigvedos raštams - 4000 metų. Jie sako, kas yra žmogus: vežimas ir vežikas. Vežimas - kūnas, tikrasis aš - siela ir dvasia, gyvybės energija, kurią gauname iš kosmoso. Dabar mes gydome skaudančią kūno dalį, tačiau ne visą kūną, ne sielą. Kažko nežinome, todėl žmogui kaip medžiui gelbėjame tik šaką, o nepavykus - ją nukertame, bet negelbėjame jo šerdies”.

Apvogė perkančią suvenyrus

Į Tibetą reikia vykti per Nepalą. Ten L.Gelgotaitė skrido per Amsterdamą. Neoficialiu Laimos kelionės vadovu buvo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knyga “Pažadėtoji žemė” bei pačios rašytojos patarimai. Į Tibetą po kelių dienų, praleistų Nepale ir gavus Kinijos vizą, teko vykti pėsčiomis bei džipais per Himalajus, nes lėktuvas į Tibeto sostinę Lasą tuo metu skrido tik kartą per mėnesį.

Tibete perskaičiusi daugybę retų medicininių raštų, susitikusi su lamomis bei įdomiais žmonėmis, iš Nepalo į Europą medikė turėjo išskristi beveik po dviejų mėnesių - balandžio 24 dieną.

Tačiau, grįžus iš Tibeto ir iki skrydžio likus trims dienoms, vaikštinėjant siauromis Katmandu gatvelėmis, įvyko lemtingas įvykis.

“Siaura gatvele zujo daugybė žmonių, važinėjo automobiliai, rikšos. Tuo metu šalyje vėl paaštrėjo kova su komunistinio režimo siekiančiais maoistais. Gatvėse buvo daug kareivių, vykdavo susišaudymai, - prisiminė įspūdžius kaunietė. - Tuo metu pirkau suvenyrus. Ant peties turėjau nedidelę, rankose - didelę kuprinę su daiktais, asmens dokumentais, pinigais. Ir kai apžiūrėjusi vieną daiktą siekiau trumpam ant žemės paliktos kuprinės, nutirpau iš siaubo - jos nebuvo”.

Tris naktis miegojo viešbučio laiptinėje

Vildamasi rasti bent asmens dokumentus sutrikusi moteris dar kelis kartus grįžo į tą pačią vietą. Beveik nemokėdama angliškai (kaunietė moka vokiškai, lenkiškai, rusiškai, norvegiškai), nežinodama kur eiti, pirmą vakarą L.Gelgotaitė apsilankė “Radisson SAS” viešbutyje.

“Bijojau vietinių gyventojų, nesupratau jų kalbos, o tame viešbutyje buvo daug baltųjų, tad vyliausi ten praleisti laiką”, - pasakojo moteris.

Apsimetusi to viešbučio gyventoja, be maisto, pinigų, prabangiame “Radisson SAS” praleido tris paras: tualete prausdavosi, atsigerdavo vandens, dieną ieškojo Lietuvos ambasados ar konsulato, kurių, paaiškėjo, Nepale nėra, o nakčiai užlipdavo į septintąjį aukštą ir nakvojo laiptinėje.

“Už pinigus gali nusipirkti seksą, bet ne meilę, vaistus, bet ne sveikatą, kraują, bet ne gyvybę, - apie tėvų įdiegtas tiesas kalbėjo kaunietė. - Tačiau aš neturėjau nė cento. O trečią naktį mane rado. Pamenu, kai tamsoje į akis pašvietė prožektorius, o nustebęs darbuotojas išlemeno: “Ooo, moteris?!”

Viešbučio personalas pavaišino arbata, vaisiais: tai buvo pirmasis L.Gelgotaitės maistas po 3 parų.

“Net pagalvę atnešė, numigau!” - tuomet medikei tai atrodė palaima. Nuvežta į policijos skyrių moteris papasakojo apie įvykį, šie surašė aktą ir paliepę laukti paleido. Viešbučio vadovybė lietuvę dar nusiuntė į turizmo policijos skyrių. Jo darbuotojai, išklausę istorijos, leido pernakvoti aptriušusiame pramogų rajono Tamelio bendrabutyje “Saldusis sapnas”, knibždančiame vorų, tarakonų ir kitokių gyvių.

Kalėjimas

Po trijų parų pinigų neturinčią lietuvę iš bendrabučio iškeldino. Po nesėkmingų klajonių pėsčiomis po įvairių šalių ambasadas, kur nieko išpešti nepavyko, lietuvė vėl slapta grįžo pernakvoti į “Radisson SAS”. Iš ten kaunietė į namus parašė laišką, kuris gimtąją šalį pasiekė tik po pusantro mėnesio: tuo metu moteris jau kalėjo.

Kai viešbučio personalas kaunietę rado miegančią, šį kartą skalbinių keitimo kambaryje, valdininkas, matyt, užpyko ir vėl iškvietė policiją.

“Galvojau, kad pagaliau nuveš į ambasadą, kurioje man kas nors padės, tačiau kai pamačiau vartus su grotomis...” - “Kauno dienos” korespondentui neįtikėtiną gyvenimo istoriją tęsė Laima.

Tą akimirką moters širdy sukirbėjo nerimas, ypač kai teko pralįsti pro iki pusės nuleistas grotas. Prieš lendant pro grotas kaunietę užkalbino smalsaujantys vaikai.

“Tu alkana? - išgirdę, kad ją apvogė ir ji neturi nei pinigų, nei dokumentų, pasiteiravo maži nepaliečiai. - pasakojo Laima. - Ir tuomet jie iš laikraščio išvyniojo blynų, kuriuos akimirksniu suvalgiau”.

“Tu labai alkana”, - nustebęs tarė berniukas ir kažkur nubėgęs atnešė arbatos bei davė 5 rupijas (1 doleris - 70 rupijų)”.

Kalėjime, kur kalėjo ir vyrai, ir moterys, metaliniais laiptais persigandusią lietuvę nuvedė į kamerą. Užsidarius grotuotoms kameros durims, kaunietė pajuto tvaiką: nedidelėje patalpoje su ja dar kalėjo 7 nepalietės.

Neturėjo maisto

“Plikos sienos, ant langų - grotos ir kartonas, grindys - plūkta asla. Daugiau nieko: nei lovų, nei indų, - apžvelgė kamerą nelaimingoji. - Miegojome ant grindų, viena prie kitos. Aš - prie pat grotuotų durų. Naktimis koridoriuje neišjungdavo šviesos, o eidamos į tualetą kameros draugės turėjo mane peržengti, po to kviesdamos prižiūrėtojas metaliniu žiedu garsiai stuksendavo į grotas. O dar įvairiausi gyviai! Naktimis beveik nemiegojau. Keldavo 5 valandą”.

Maitindavo du kartus per dieną, 10 ir 19 valandą, tačiau kalinės, neturinčios pinigų, o tokia buvo tik viena lietuvė, maisto negaudavo.

“Už vaikučio duotas 5 rupijas nupirkau arbatos. Ką valgiau? Nieko. Veždama maistą prieina kalėjimo darbuotoja, klausia, ko noriu? Pasako kainą. Neturi pinigų - neturi maisto”, - pasakojo Laima.

Prausdavosi naktimis

- Jums teko patirti kalinių agresiją?

- Laimė, ne, - tikino Laima. - Aš jų nedominau, nes neturėjau pinigų. Daiktų neleido pasiimti. Turėjau kelis papuošalus, surašė ir padėjo į seifą.

Tai buvo man brangūs daiktai, jų nebūčiau pardavusi”, - gydytoja parodė išsaugotus lotoso bei saulės formos auksinę apyrankę, auskarus.

- O gyviai? Daugeliui tai kelia paniką.

- Pirmomis naktimis negalėdavau užmigti, - patylėjusi tarė Laima ir tarsi juos vydama nuo savęs persibraukė ranka galvą. - Vorai, moskitai, dideli tarakonai, dėlės, žiurkės. Pamenu, vieną naktį užsnūdau, pabudau, kai mano veidu ropojo didelė žiurkė.

- Ką darydavote dienomis?

- Iš pradžių beveik nieko, - prisipažino moteris. - Neturėjau jėgų, buvau išbadėjusi ir nusilpusi. Jutau baimę, nes mačiau ir baisiai atrodančius kriminalinių nusikaltėlių veidus.

- Tualetas, dušas?

- Hm... - gydytoja liūdnai šyptelėjo. - Dušo nebuvo. Tik sugriuvusio tualeto imitacija. Tik prie vienos išgriuvusios kabinos buvo durys: ši vieta buvo skirta moterims. Viskas vietoje: skylė gamtiniams reikalams, vanduo. Labai nešvaru, laksto gyviai. Aš ilgai vietinėms kalinėms aiškinau, kas yra tualetinis popierius. Siurbliuku teko pumpuoti šulinio vandenį. Sužinojusi kalinių grafiką maudytis eidavau, kai jau nebūdavo žmonių - vėlai naktimis arba paryčiais.

Afrikiečio pagalba

Kartkartėmis surakintą antrankiais lietuvę veždavo į migracijos departamentą. Tačiau ten viskas vyko labai lėtai. Ten kaunietei nepažįstamas turtuolis iš Čado, atvykęs pratęsti vizos galiojimo laiko ir pamatęs nelaimingąją, nuvažiavo atvežti maisto.

“Policininkai valgė prie manęs, bet maisto nepasiūlė, - lingavo galva lietuvė. - Ir tik vėliau, kai kartą pati paprašiau, atnešė sriubos su aštriais čili pipirais... O tas juodaodis čadietis atvežė kulšį vištos. Tai buvo neapsakomas skonis, nes pirmą kartą valgiau po trijų dienų”.

Mozė, toks buvo čadiečio - vienos genties vado sūnaus vardas, dar kelis kartus aplankė lietuvę. Kai ji persikėlė į antrą kalėjimą, atvežė drabužių ir 2000 rupijų. Tiesa, vėliau Mozės dovanotus drabužius kažkas pavogė.

Migracijos departamente lietuvė bandė skambinti į įvairių šalių ambasadas. Jaunas Rusijos ambasados atstovas buvo malonus, tačiau niekuo padėti negalėjo, “paguodęs”, kad vienas rusas, pametęs dokumentus, kali jau ketverius metus.

Niekuo nepadėjo ir Europos Sąjungos komiteto atstovai Nepale. Beje, tik grįžusi į Lietuvą Laima sužinojo, kad Lietuva tapo Europos Sąjungos nare.

Amerikos ambasadoje amerikiečiai telefonu rado rusakalbį ir patarė rytoj atvykti į ambasadą. Tačiau kitą dieną išgirdę prašymą nuvežti iki JAV ambasados policininkai nusijuokė: smogė kaunietei ranka ir patarė nekelti balso.

“Aš neturėjau pinigų, nes jiems taip pat reikėjo mokėti”, - teigė L.Gelgotaitė.

Sulyso 24 kilogramais

“Tu tik čia neišsigąsk”, - vėliau Laimai patarė viena moteris, kuri susimušė su vyru ir abu mėnesiui buvo pasodinti į kalėjimą su mažamečiu vaiku.

Greta kaunietės miegojo savo mažą vaiką pasmaugusi, dvokianti, utėlėta ir vyriškų bruožų moteris.

“Buvo baisu, - prisipažino L.Gelgotaitė. - Tik vėliau suvokiau, ko moterys knaisiojasi viena kitos plaukuose. “Ai, čia jos”, - abejingai paaiškino moterys, Laimai demonstruodamos gyvius. Tuomet ten, kur jos gulėdavo, galva nesiliesdavau. Vėliau pasisiuvau kepurę”.

Pirmoji lietuvės kalėjimo draugė - Italijoje gimusi, Kanadoje gyvenanti ir už nepaliečio ištekėjusi moteris Džois. Ji pametė vizą. Vyras, vardu Šiva, jai atnešdavo maisto, kuriuo kanadietė dalijosi su kauniete: plovu, ryžiais, arbata. Ji maisto duodavo ir nepalietiems, šios duodavo jai. Vyko mainai. Su kanadiete lietuvė kalbėjo ir apie knygas, filmus, teatrą, gyvenimą.

“Vargšele, tau viskas bus gerai”, - glostydama skruostus guodė lietuvę Džois. Laima nematė savęs veidrodyje, tik vėliau gavo šoką pamačiusi savo nuotrauką, kurią padarė Vokietijos ambasados atstovai.

“Mama, tu ten labai baisi”, - vėliau pasakys jai dukra Vytautė.

Prieš patekdama į kalėjimą lietuvė svėrė beveik 70, kalėjime - 46 kilogramus. Dabar moteris sveria 60 kilogramų.

Sušlubavo sveikata

Nepale lietuvė kalėjo trijuose kalėjimuose. Antrajame kalėjime, kur didelėje kameroje ji gyveno su dar 27 moterimis, nuo baisių sąlygų, maisto, vitaminų trūkumo sušlubavo sveikata: lietuvė neteko daug svorio, susirgo plaučių uždegimu, ją smarkiai išbėrė, kryžkaulyje atsivėrė pragulos.

Vienas privalumas: antrajame kalėjime, kalinei atsisakius arbatos, dienai skirdavo po 10 rupijų. Tiesa, pirmosiomis dienomis lietuvei pinigų nedavė.

“Tu europietė. Tau nepriklauso!” - griežtai sakydavo daili, tačiau labai pikta, vyriško elgesio, visų kalinių nemėgstama ir visuomet sariu pasipuošusi vyresnioji prižiūrėtoja bei penkių vaikų mama Mumi Ruku. - Net ir paprašyta šaukšto, kad nereikėtų valgyti rankomis, Mumi Ruku tarsi neigiama filmų herojė atkirsdavo: “Ne!”

“Žiauri boba, - taip apie ją sakė visos kalinės, - šyptelėjusi kalbėjo kaunietė. - Net ir kitame kalėjime apie Mumi Ruku žinojo visos kalinės. Tačiau kai eilinį kartą paprašiau jos pinigų bei išgirdau pamaldžių kalinių pritarimą, kasdien gaudavau po 10 rupijų”.

Dabar lietuvė jau galėjo nusipirkti dubenėlį ryžių su daržovėmis ar vištienos gabalėliais, arbatos, taip pat citrinų, česnakų.

“Reikėjo vitaminų. Vienu metu, kad nedirginčiau gleivinės, net nevaliau dantų”, - prisipažino kaunietė.

Ilgai teko kovoti ir dėl vaistų. Veltui medikė nenorėjo jų duoti ir tik vėliau, kitos gydytojos įkalbėta, kaunietei atnešė medikamentų.

Kentėjo patyčias

Antrajame kalėjime lietuvė patyrė ir kai kurių moterų patyčias. Karščiuojančiai, kosčiojančiai ir sunkiai sergančiai lietuvei iš pradžių jos liepė miegoti ant purvino čiužinio. Dar vėliau kaunietė miegojo ant medinių gultų. Nuo neįprasto aštraus maisto, nešvaros porą mėnesių moteris viduriavo.

“Į tualetą eidavau vos vilkdama kojas, o kelios moterys tyčia pakišdavo koją, - Laimos akyse vėl sužibėjo ašaros. - Arba neturėdavau jėgų siurbliu prisileisti vandens: vienos juokėsi, kitos - padėdavo. Tačiau visuomet stengiausi išlikti rami, nekonfliktuoti ir būti savimi”.

Kalėjime lietuvę užpuolė ir utėlės.

“Šlykštus jausmas, kai galvą kandžioja gyviai, - tuometinę būseną apibūdino kaunietė. - Po ilgų vargų nusipirkau žolių plaukams”.

Kaunietė neslėpė, kad naktimis matydavo kalėjimo prižiūrėtoją, apsikabinusią ir besiglamonėjančią su kaline.

Pradėjo siūti

Daugelis kalinių ten kalėjo jau po 5-7 metus, kameroje turėjo metalinius lagaminus, kur slėpė savo daiktus, drabužius.

Vėliau, Lietuvoje, apkabinęs Laimą, tėtis pasakys: “Suprantu, kodėl tu išlikai - tau padėjo siuvimas”.

Lietuvė pradėjo siūti: adatą ir siūlą, taip pat dešimt kiaušinių, tepalo plaukams, kitų taip svarbių smulkmenų jai padovanojo geraširdė tibetietė, o vietoje medžiagos naudojo paklodes ir suplyšusius drabužius.

Ir lietuvė pradėjo siūti. Įvairiaspalvius, egzotiškus, įvairių šalių stiliaus moteriškus drabužius.

“Eime”, - mostelėjo L.Gelgotaitė. Kartu einame į kitą jos namų kambarį. Ant spintos kabo kelios puošnios suknelės, toliau - pravertas pilnas drabužių lagaminas. - Čia dukrai pasiuvau Naujiesiems, čia - nepaliečių, čia - tibetiečių, čia - afrikiečių stiliaus”, - rodydama įmantrią suknelę po suknelės aiškino Laima.

Kalėjime lietuvė susipažino ir su garsia Indijos Džaipūro mieste gyvenančia dizainere tailandiete. Turtuolė pametė piniginę su bilietais ir pateko į kalėjimą drauge su penkerių metų dukrele.

Turtuolė pasiūlė darbą

Pamačiusi lietuvės darbus, tailandietė Pola Čau nuoširdžiai susižavėjo ir pasiūlė atvykti į Džaipūrą padirbėti jos firmoje. Vėliau kalinės lietuvę ėmė pagarbiai vadinti dizainere, nes ji pasiuvo drabužių ne vienai kalinei.

“Tailandietė man paliko elektroninio pašto adresą bei fakso numerį, - stebėjosi lietuvė. - Tačiau net ir pasisamdžiusi gerą advokatą ji kalėjimą paliko po 11 dienų, nes tik tuomet atkeliavo jai atsiųsti pinigai. Mačiau jos brangią kosmetiką, garsių pasaulio dizainerių vizitines korteles, į kalėjimą Pola pateko vilkėdama prabangiais drabužiais”.

Turtuolei tailandietei naktimis virdavo kavą pati kalėjimo prižiūrėtoja, vandenį šildydavo kalinės. Išėjusi iš kalėjimo už užstatą, už konsultacijas su advokatais ji sumokėjo 10 tūkstančių dolerių.

“Norėjo ir man nupirkti bilietą, tačiau tuo metu viską jau tvarkė lietuviai su vokiečiais, - tęsė istoriją L.Gelgotaitė. - Beje, vėliau sužinojau, kad mano išpirka iš kalėjimo buvo 58 doleriai”.

Lopšinė juodaodei

Kaip vis dėlto pavyko ištrūkti iš kalėjimo?

“Kanadietė kreipėsi į JAV ambasadą Kanadoje, kur dirbo jos sesuo. Iš ten žinia apie mane pasiekė Lietuvą. Lietuviai kreipėsi į artimiausią mūsų šaliai ambasadą Nepale, - gurkštelėjusi vyno į netolimą praeitį nukeliavo Laima. - Lenkai padėti negalėjo. Kita mūsų šaliai artima vieta - Vokietija. Mūsų šalies imigracinė tarnyba, VRM bei Vokietijos atstovai pradėjo bendradarbiauti”.

Laima, tuo metu kalėjusi jau apie pusantro mėnesio, to nežinojo. Dar liko kalėti apie 50 dienų.

Ir toliau gyveno viltimis: žavėjosi augančiomis apelsininės spalvos strelicijomis, seilę varvindavo pro langą matydama žalius bananus, dainavo lietuviškas dainas, šalies himną, o naktimis už arbatos pakelį dailiai turtuolei juodaodei Florens dainuodavo Mocarto lopšinę.

Konfliktai su kalinėmis

Su nigeriete, kurią kasdien lankydavo genties atstovai, teko kalėti paskutiniajame kalėjime. Ten moterys miegojo lovose, sienose įrengtose įdubose buvo indų, vienoje nedidelėje kameroje gyveno tik 6 moterys.

“Kalinės buvo kitokios - gudrios, protingos, patyrusios ir kalinčios už narkotikų prekybą po 15-20 metų”, - teigė gydytoja.

Tačiau su nigeriete buvo įdomu bendrauti - ji buvo išsilavinusi, išmanė apie kultūrą, meną ir tapusi bose “valdė” radiją: kaunietė galėjo jau paklausyti ne tik iki gyvo kaulo įkyrėjusios nepalietiškos, bet klasikinės bei juodaodžių mėgstamos muzikos, džiazo.

“Kelis kartus nigerietė žaižaravo, kai kalbėjo apie istoriją: “Jūs mus pavergėte, išnaudojote!” - pakitusia intonacija juodaodės žodžius perpasakojo lietuvė. - Tačiau ji prašė atnešti tinklelį nuo moskitų ir sau, ir man. Juo nekart laipiojo žiurkės, vabalai, vorai ir kitokie gyviai”.

Kartą su lietuve konfliktavo ir viena nepalietė - Anu (jos labai netvarkingos bei nešvarios) ir susinervinusi kaunietei pasakė: “Tu darai ką nori, siuvi naktimis, maudaisi kiekvieną dieną, tu - “putė!” - ir rankomis parodė intymią moters vietą.

Pasakiusi tuos žodžius lietuvė nusijuokė. Ir linktelėjo galva: “Taip, ji ir pasakė “putė”.

“Galėjo įsiplieksti rimtas konfliktas, tad nutariau, kad reikia pajuokauti: “Tu teisi, lietuvių kalboje “putė” reiškia tą patį”.

Nepalietė apstulbo, abi moterys nusikvatojo ir konfliktas užgeso.

Negalėjo patikėti laisve

Vieną dieną nieko nesakiusi prižiūrėtoja Laimą išvedė iš kameros. Pamačiusi prieš save moterį ir vyrą iš Vokietijos ambasados, kaunietė išgirdo: “Netrukus būsite laisva. Jums padėsime grįžti”.

Kaunietei nusviro rankos ir iš laimės užėmė kvapą. Po kelių dienų atsitiktinai ją aplankė airių porelė ir atnešė vaisių, torto.

“Airijos likimas panašus į Lietuvos, todėl jie iš migracijos departamento sužinojo apie mane ir nutarė aplankyti, - sujaudinta kalbėjo moteris. - Labai ačiū tiems jauniems žmonėms. Kalėjimas buvo miesto pakraštyje ir kai porelė paklausė, ką atnešti dar, pasakiau, kad netrukus išeinu”.

- Kada suvokėte, jog iš tiesų esate laisva?

Laima Gelgotaitė nutilo. Girdėjosi tik tyli tibetiečių melodija.

- Tuo negalėjau patikėti ilgai. Net ir išeidama iš kalėjimo, net ir girdėdama kitų kalinių šūksnius: “Laima, Laima, tu esi laisva!” Ir net važiuodama policijos mašina Katmandu gatvėmis, ir net eidama su antrankiais oro uoste.

Ir tik lėktuve pirmą kartą per beveik 100 dienų skaniai pavalgiusi, išgėrusi raudono vyno, 49 metų moteris patikėjo savo laime: “Aš jau laisva...” Ir moteris tyliai apsiverkė.