Žuvų rūkymo paslaptys – iš kartos į kartą

Pajūrio ir pamario miesteliuose poilsiautojus traukia rūkytų žuvų kvapai. Nusipirkti ir paragauti jų galima tiesiog gatvėje. Žuvų apdorojimas žvejams tapo ne tik verslu, bet ir šeimos tradicija.

Ir meilė duoda skonio

Pagrindinėje Juodkrantės gatvėje kas antrame name nosį kutena rūkytų žuvų kvapai. Nuo birželio pabaigos įsibėgėjusi prekyba savo kulminacijos sulaukia per Jonines, vasaros festivalius, Žvejų, Žolinės šventes ir kitus renginius.

Juodkrantėje dar išliko keletas šeimų, kurios iš kartos į kartą perima žvejybos ir žuvų apdorojimo tradicijas. Šiame kurorte rūkytos žuvys pardavinėjamos penkiolikoje namų.

Tik užsukę į pirmąjį Juodkrantės namą, užuodėme skanų rūkytų žuvų kvapą. Namo kieme prie pat rūkyklos kabojo eilės rūkytų skumbrių ir karšių. Žuvimis prekiavę vyrai paragino: „Prašome, šviežiai rūkytos žuvys“.

Paklausėme, ar skanios žuvys. „Kiek meilės įdedi, tiek ir skanios“,– atsakė šeimininkai.

Masina dar karštos žuvys

Žuvų pardavėjai Virginijus Dobravolskis ir Ričardas Venckevičius parduoda tik pačių sužvejotą laimikį. „Pirkėjams pateikiama tai, ką mums duoda marios“,– sakė žvejai.

Sugavę žuvų, vyrai jas išdarinėja, apibarsto druska ir prieskoniais. Jos rūkomos alksnio malkomis, dedama ir kankorėžių. Specialaus žuvies paruošimo recepto žvejai neišdavė.

„Daugelis prašo tokių žuvų, kurių mariose nerasi – nototenijų, jūros ešerių, sviestažuvių. Kai kurie net kalmarų užsimano. Tik rūkyto ryklio dar neprašė“,– juokavo V.Dobravolskis.

Pardavėjai išrūko ir pačių klientų sugautas žuvis.

Žvejai jau dešimt metų prekiauja rūkytomis žuvimis. Reklamos, anot pardavėjų, jiems nereikia. „Seniai dirbame šį darbą ir turime pastovius pirkėjus. Žmonės paragauja žuvų, jiems patinka, ir ateina dar kartą“,– apie verslą pasakojo R.Venckevičius.

Vyrai tikino, kad pirkėjai žino, kelintą valandą išimamos žuvys iš rūkyklos. „Visi labai nori karštų žuvų, todėl sukinėjasi aplink ir vis klausia – ar jau išrūkėte?“,– sakė žvejai.

Uostas sumažino laimikius

Kainos beveik visose prekyvietėse vienodos. Už karšį vyrai prašė nuo dešimties iki dvidešimties litų. Labai didelis kainuoja ir 30 litų. Tai pati perkamiausia žuvis. Už skumbrę teks mokėti penkis litus. Ešeriai pigesni.

Nedidelį ungurį galima nusipirkti už 80 litų. Didesni gali kainuoti per šimtą litų.

Pardavėjai skundėsi, kad šiuo metu pirkėjų palyginti nedaug. Daugiau žuvų nuperkama savaitgalį, kai į kurortą atvažiuoja poilsiautojai.

Žvejai skundėsi ir tuo, kad mariose vis mažiau sugauna žuvų. „Viskas dėl uosto gilinimo. Jūros vandens net iki Juodkrantės būna. Gėlavandenės žuvys po truputį nyksta“,– be ūpo kalbėjo juodkrantiškiai.

Unguriai tapo retenybe

Pasivaikščioję po Juodkrantę aptikome jaukią užeigėlę, kurioje taip pat galima nusipirkti rūkytų žuvų. Prie mūsų iš karto prisistatė Aldona Kauneckienė. „Gal karšio norėtumėte? Labai skani rūkyta vėgėlė. O čia žiobriukai ir perpelės. Mėgstami ir ešeriukai“,– vardijo šeimininkė.

Paprašėme, kad moteris papasakotų apie savo verslą. „Tai mūsų visos šeimos užsiėmimas. Vyras žvejoja nuo 1963 metų. Dabar jam padeda ir sūnus. Tai, ką parneša vyrai, aš paruošiu ir išrūkau. Lenkiškų žuvų mes nenorime pardavinėti“,– pasakojo A.Kauneckienė.

Moteris apgailestavo, jog paskutinėmis dienomis mažai ką sugauna. „Žmonės taip nori otų, plekšnių. Bet dėl blogo oro jau kelinta diena į jūrą vyrai neina. Vokiečiai labai nori ungurių. Bet ši žuvis jau tapo retenybe“,– patikino šeimininkė.

Pirkimo laukia rugpjūtį

Garbaus amžiaus moteris niekam nepatiki žuvų rūkymo paslapčių. Kiekvieną rytą A.Kauneckienė keliasi penktą valandą. Ji pasūdo žuvis, palieka jas trims valandoms, o paskui keturias valandas rūko. „Ešeriams reikia karščio. Jie greitai išsirūko, o karšius reikia laikyti ilgiau“,– pasakojo moteris.

Apie dvyliktą valandą, kai žuvys ištraukiamos iš rūkyklos, žmonės jau laukia karštų skanėstų. „Kartais net porą valandų pralaukia, kol gaus karštų žuvų“,- sakė A.Kauneckienė.

Pasak moters, šiomis dienomis prekyba sekėsi nekaip, bet per Jonines tris pilnas statines pardavė. Vien karšių poilsiautojai nupirko apie šešiasdešimt. Juodkrantiškiai sakė, kad turtingiausi pirkėjai apsilanko rugpjūtį.

Vietinių žvejų nėra

Palangoje poilsiautojai sunkiai ras vietinių žvejų sugautų ir išrūkytų žuvų. Griežtos prekybos sąlygos, brangūs verslo patentai leidžia išsilaikyti tik didesniems prekeiviams.

Vienos prekyvietės savininkė pasakojo, kad žuvis perka iš stambesnių perdirbimo įmonių. Ji tvirtino, kad prekiauja tik šviežiais gaminiais. „Maisto produktų prekeiviams keliami labai aukšti reikalavimai. Mus dažnai tikrina Visuomenės sveikatos centras. Privalome turėti šaldytuvus, kitą įrangą“,– skundėsi moteris.

Verslininkė turi dvi prekybos vietas. Rūkytomis žuvimis pašnekovė prekiauja ir žiemą. „Ne sezono metu tik sumokame atlyginimus dviem pardavėjoms ir pelno beveik nelieka. Bet dabar poilsiautojai graibsto visokias žuvis“,– džiaugėsi palangiškė.

Ji pastebėjo, kad poilsiautojai nėra išrankūs ir specialių pageidavimų neturi. Bet pirkėjai pasiteirauja, iš kur atvežtos žuvys. Poilsiautojai perka pigesnes – karšius, karpius, ešerius. Paklausios ir brangios, apie keturiasdešimt litų kainuojančios, žuvys – riebžuvės, unguriai. Prekeivių kainos skiriasi nedaug. Kiekvieną vasarą atvažiuojantys poilsiautojai išsišniukštinėja, kur kainos mažesnės. Į Palangą dažnai atvykstantis Evaldas išdavė paslaptį, kad pigių ir šviežių žuvų jis važiuoja į Girkalių kaimą. Ši gyvenvietė yra Palangos ir Klaipėdos pusiaukelėje. Poilsiautojas teigė, kad už kilogramą sveriantį rūkytą karpį mokėjo 13 litų.