KAI NEKIMBA

Surask upėje mėgstamą žuvų vietą

Gera rymoti prie Pilies tilto. Liudo Dambrausko nuotrauka

Kadangi ne visi gali sau leisti malonumą išplaukti į jūrą ar pažvejoti karpyne, gerų pojūčių galima patirti čia pat: Minijoje, Dangėje ar Kuršių mariose. Vienintelis trūkumas: jei prie marių gali pakalbinti senbuvius ar iš šono nusižiūrėti, kuo ir kaip jie gaudo, tai prie upės rasti šnekų kolegą bus sunkiau. Kaip pasirinkti “kibią” vietą, pagal ką orientuotis, pataria patyrę žvejai.

Stebėkite vandenį

Atkeliavus žvejoti prie nepažįstamo vandens telkinio, pirmiausiai reikėtų susirasti tokią vietą, kur laikosi ir maitinasi žuvys. Upėje tai padaryti gana paprasta, nes padeda vandens kranto linija, vandens tėkmės greitis, srovės kryptis, vandens spalva, kuri apytiksliai rodo vietos gylį. Nedidelės upės dažniausiai yra labai vingiuotos: išsiraito į daugybę vingių, kilpų, įlankų, senvagių. Įlenktajame upės kilpos krante visuomet yra gilumos, skardžiai, o vandenyje ties jais - gilios duobės. Išlenktajame krante dažniausiai seklu. Jei upė susiaurėja, o jos tėkmė sulėtėja, vadinasi, šioje vietoje yra giliau nei platesniojoje dalyje.

Seklesnės, akmenuotos upių vietos su stipria srove vadinamos rėvomis. Prieš rėvą yra gilesnė vieta, vadinama “liežuviu”, kurią lengva rasti pagal tamsesnę vandens spalvą ir ištįsusį lygesnį plotelį (“liežuvį”). Žemiau slenksčių paprastai susidaro sietuvos - gilios duobės, kurias labai mėgsta stambesnės žuvys ir daugelis plėšriųjų žuvų.

Lygiose vietose tarp rėvų srovė silpnesnė, gylis visoje atkarpoje panašus ir didėja upės vidurio link, didžiausias - srovės “šerdyje”.

Kur žvejoti

Nedidelėse upėse geriausia žvejoti duobėse. Jei upė siaura - išplatėjimuose ir įlankose. Jei upės tėkmė lėta, tinkamiausios žūklės vietos - susiaurėjimai, slenksčiai. Jei tėkmė greita - įlankos, praplatėjimai. Jeigu upė gili, geriausia žvejoti ten, kur sekluma stačiu šlaitu pereina į gilumą, arba tose vietose, kur sekluma perskirta upės vagos pagilėjimu; taip pat prie vandens augalų krašto linijos.

Žuvys mėgsta gilias vietas ties skardžiais, nes ten dėl nuslydusio grunto dugne susidaro įvairūs nelygumai ir žuvims yra kur slėptis. Dėl tos pačios priežasties žuvys labai mėgsta duburius, kuriuose daug paskendusių rąstų, kerplėšų, akmenų bei kur atgalinės, sūkuriuojančios srovės. Kuo mažesnis atstumas tarp tiesioginės ir atgalinės srovės, tuo ši vieta įdomesnė žuvims. Puikios žvejybos vietos - duobės pakrantėse, apaugusios krūmais ar medžiais, kurių šakos nusvirusios virš vandens. Sėkmingai žvejoti galima ir senvagėse, jeigu jos turi pakankamai gilų susisiekimą su upe.

Gera žvejyba ir žemiau rėvų, slenksčių, užtvankų. Čia susidaro stiprūs sūkuriai, veržli srovė paviršiumi neša suplaktas balsvas putas. Prie pat pagrindinio srovės kritimo, duburio priekyje, laikosi stambios ir plėšrios žuvys. Šiek tiek toliau, kur srovė silpnesnė, mėgsta buvoti šapalai. O jau toliau, duburio galo link, renkasi pačios įvairiausios žuvys.

Ežeras ne upė

Daug sunkiau aptikti žuvingas vietas ežeruose ir užtvankose. Čia, jei įmanoma, geriausiai pasitarti su vietiniais žvejais, galinčiais papasakoti ne tik apie tai, kur ieškoti žuvų, bet ir apie tik tam telkiniui būdingus masalus, jaukus, geriausius gaudymo būdus.

Apie užtvanką ir ežerą galima daug pasakyti vien tik apžvelgus kranto liniją. Jei krantas lėkštas, gilumų paprastai nebūna. Jeigu statūs krantai “skęsta” vandenyje, galima spėti, jog šioje vietoje gilumos yra prie pat kranto. Nuspėti gylį padeda vandens augalai, kurie auga tam tikrame gylyje, ir juos pažįstant nesunku orientuotis. Vandenyje, gilesniame nei 4 m, vandens augalai paprastai nebeauga. Iki 4 m gilumose auga plūdenos. Vandens lelijos auga iki 3 m gylyje, lūgnės - šiek tiek giliau. Nendrės - apie 2 m gelmėje, asiūkliai - iki 1-1,5 gylio, o papliauškos, viksvos, švendrai paplitę apie 1 m gylyje ir laikomi pakrančių augalais.

Augalai suteikia labai daug informacijos apie vandens telkinio giliąsias vietas, tačiau povandeninės seklumos ir duburiai, esantys atvirose vietose, lieka nežinomi, ir surasti juos nematuojant gylio beveik neįmanoma. Labai pravartu turėti vandens telkinio schemą, kurioje pažymėtas gylis, povandeninių seklumų ir duobių išsidėstymas. Tokioje schemoje galima ir pačiam pasižymėti atrastas žuvų sankaupų vietas, kranto orientyrus ir pan.

Ežeruose ir užtvankose žuvų sankaupos paprastai būna: ne seklesnėse kaip 2 m gylio duobėse netoli kranto; “languose” tarp augalų; šalia salelių; tose vietose, kur įteka upės ir upeliai; prie nuskendusių medžių, akmenų. Nustatyta, kad žuvys nesibaido laivų, jei jie plaukioja dažnai ir nedideliu greičiu, tačiau labai bijo motorinių valčių keliamos sumaišties, todėl pasitraukia į atkampiausias ir giliausias telkinio vietas.

Ežeruose ar užtvankose žuvys paprastai keliauja iš vienos vietos į kitą šalia augalų krašto linijos ar prie povandeninių skardžių šlaitų. Ir dar: jei atmosferos slėgis aukštas, žuvys pasitraukia į gilumas, jei žemas - pakyla iki pusės vandens ar net iki paviršiaus.

Priklauso nuo žvejo

Labai svarbu ir tai, kaip žvejys elgiasi prie vandens. Žuvys puikiai jaučia virpesius, lengvai sklindančius vandeniu, kai “sunkiai” vaikštoma krantu, apsiavus guminiais batais ar neatsargiai įlipus į valtį. Todėl eiti į žūklės vietą reikia kuo atsargiau, nekeliant nė menkiausio triukšmo; ypač vengti smūgių į vandenį (bet kuo: meškere, irklu, batu). Pastebėta, jog tyliai kalbantis, nesibaido net prie pat vandens paviršiaus esančios žuvys, bet, vos tik stuktelėjus į žemę ar valties dugną, tuoj pat sprunka į gilumas.

Žvejo šešėlis, krentantis ant vandens, taip pat gali išbaidyti žuvis, todėl reikia stengtis atsistoti taip, kad saulė šviestų iš šono ar į veidą. Taip pat nereikėtų daryti staigių judesių meškerykočiu.

Naudinga prisiminti, kad išgąsdintos kuojos, plakiai, meknės greitai sugrįš į tą pačią vietą. Karšiai - ne, nes jie labai ilgai nedrįsta sugrįžti atgal.

Vaikščioti nesibaiminant galima ten, kur žuvys įpratusios prie triukšmo: ties slenksčiais, užtvankomis, prie geležinkelio ar tiltų. Žuvys, gyvenančios tyliuose vandenyse, labai atsargios. Joms įtarimą kelia ne tik nepažįstami garsai, bet ir neįprasta masalo padėtis ar vieta (pvz., uodo trūklio lerva, nejudėdama kabanti viduryje vandens, kai paprastai šios lervos išknisamos iš dumblo).

Pabaigai dar vienas pastebėjimas: geriausiai žvejoti ten, kur praminti žvejų takeliai. Tose vietose styro palikti šakaliukai meškerėms, mėtosi nuorūkos, buteliai, indeliai nuo sliekų, paliktos laužavietės. Tokiose vietose žuvys yra nuolat prišertos, tad didelė tikimybė, kad jos gerai kibs.